Savo patirtimi pranešime spaudai dalinasi ir apie tai, ką vertėtų pagerinti, pasakoja garsi dainininkė Erica Jennings, su vyru Jurgiu Didžiuliu auginanti tris vaikus.

– Su kokia aplinkinių reakcija į vieną tėtį su vaikais susiduria jūsų šeima?

– Jeigu aš gaučiau po eurą kaskart, kai Jurgis su vaikais poliklinikoje ar kitur išgirsta klausimą „kur mama?“ arba kai aš išgirstu komentarų „o kur gi vaikai? su tėčiu? wow koks nuostabus tėtis!”, būčiau labai turtinga moteris.

Kaskart kai manęs kas nors paklausia, „tai kur mano vaikai, jeigu aš čia viena“, su šypsena atsakau „matote, jie turi tėtį“. Tai primena žmonėms, kad dažnai mes klausiame tokių dalykų tiesiog iš įpročio.

Dėl istorinių priežasčių moterys prisiima didžiąją dalį namų ruošos ir emocinio krūvio. Mes planuojame gimtadienius, apsilankymus pas gydytoją, perkame maistą, gaminame, padedame ruošti namų darbus, žinome vaikų mokyklinių pasirodymų datas ir ruošiame jiems kostiumus. Dažniausiai tai priimama kaip savaime suprantamas dalykas, kuris užima tikrai daug laiko.

Dabar mes turime problemą, kad, nors patiesėme pagrindą lygesnėms teisėms darbo rinkoje ir išoriniame pasaulyje, iš moterų vis dar tikimasi, kad jos vienos prisiims atsakomybę už namų ruošą ir emocinę atmosferą namuose.

Taigi šiuolaikinė moteris susiduria su lūkesčiais ne tik „aš noriu turėti viską“, bet ir „aš turiu daryti viską“. O tai – neįmanoma. Bet mes vis tiek stengiamės ir dėl to jaučiamės pavargusios ir kaltos.

– Šį rudenį atliktuose tyrimuose vyrai prisipažino, kad visuomenė tėčiams atlaidesnė negu mamoms. Ar pastebite tai?

– Pastebiu tai nuolatos. Mama gali viską daryti teisingai kiekvieną mielą dieną, bet jeigu ji nors vieną kartą suklys, tai iškart bus pastebėta ir moteris – „nuteista“. Tuo tarpu tėtis galbūt išsiveda vaiką į parką kartą per metus ir aplinkiniai krykštauja – koks jis nuostabus tėtis.

Arba mama išeina kurį vakarą pasišokti ar pavakarieniauti viena, su draugėmis, ir reakcija būna „ak, kokį nuostabų partnerį jūs turite, koks jis nuostabus tėvas, kad liko namie su vaikais“. Arba liūdniausias variantas „jis tave išleido? čia tai bent vyras!”. Tarsi aš – vaikas ir turiu viskam gauti vyro leidimą.

Erica Jennings-Didžiulis su šeima
Foto: Instagram

– Vyrai taip pat prisipažino jaučiantys, kad visuomenė tėčius labiau palaiko negu mamas. Ar turite tokių pavyzdžių? Ar sulaukiate komentarų apie tai, kad mama dirba, o tėtis su vaikais?

– Tūkstančius! Toks jausmas, kai moteris tampa nėščia, staiga ji pradeda priklausyti visai visuomenei ir kiekvienas jaučia pareigą ir jaučiasi esą teisūs komentuodami moteriai viską ir bet ką, kas jiems šauna į galvą. Pradedant nuo nėščios moters išvaizdos ir kad ji per daug dirba.

Pamenu, 2007-aisiais, kai laukiausi Prano, buvau 6 mėnesius nėščia ir užlipau ant scenos koncertuoti, tai buvo skandalas! Žmonės mane kritikavo ir aiškino, kad neturėčiau lipti į sceną su pilvu. Aš juk ne stulpo šokius šokau, o dainavau!

Toliau dariau savo darbus, nepaisydama viešos kritikos. Kas įdomiausia – mano kolegos mane taip pat kritikavo! Tiesa, ir dar aš dėvėjau suknelę su aukštakulniais – kaip „nusikaltėlė“. Tarytum, jei aš nėščia, man tinka dėvėti tik palapinę ir sportbačius?

Taigi, vietoje to, kad galėčiau džiaugtis savo sklandžiu pirmuoju nėštumu, aš sulaukiau labai daug kritikos, komentarų, nepritarimo, netgi pasmerkimo.

Ką gi, tai kitų žmonių problema. Ji tęsėsi ir kai po gimdymo vėl grįžau į sceną – ištisai sulaukdavau klausimų „kas prižiūri vaiką“. Tarsi vaikai turi būti susiklijavę su mama. Kitas etapas – nuolatiniai komentarai apie mano žindymą. Tai nepaliovė manęs stebinti. Paskui nuolat girdėdavau, kad nepakankamai šiltai rengiu savo kūdikį žiemą.

Panašūs komentarai niekada nesibaigia! Vienintelis skirtumas, kad aš išmokau kitaip reaguoti: vietoj to, kad jausdavausi įskaudinta ar įsižeisdavau, dabar aš kaip pramogą stebiu, iki kokio lygio žmonės būna beširdžiai ir įsibrovėliai mamų atžvilgiu.

Tėčiai nieko panašaus nesulaukia!

O jeigu pažvelgtume dar giliau – tikrai egzistuoja mąstymas, kad moteris priklauso visai visuomenei. Todėl visuomenė nurodo, ar, kaip ir kada turėti vaikų. Moterys visuomenėje neturi savo kūno autonomijos. Tarsi jos nepakankamai protingos, kad nuspręstų ir pasirinktų pačios. Nors iš tikrųjų moteris yra tas žmogus, į kurią jūs kreipiatės ištikus krizei.

Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis
Foto: Asmeninis albumas

– Ar esate susidūrę su tokiais atvejais, pavyzdžiui, kad baseine normalu, jei moteris vedasi sūnelį į moterų dušą, o kad tėtis vestųsi dukrytę į vyrų dušą, tarsi jau nepriimtina?

– Būtent su tokiomis situacijomis nesusidūrėme, galbūt todėl, kad nekreipiame dėmesio į visus tuos nepritariančius žvilgsnius. Jeigu nepasiūlote šeimos dušo, tai ir tenka priimti tokias pasekmes. Aš puikiai suprantu, kad tai sukelia diskomfortą. Kolumbijoje yra šeimos persirengimo kambariai. Airijoje – taip pat, tėvai su vaikais į dušą gali eiti kartu. Tai puiki, apgalvota praktika.

– Vaikštinėjate Vilniaus gatvėmis, einate į prekybos centrus ir kokį vaizdą matote? Kaip infrastruktūra pritaikyta tėčiams pasirūpinti mažais vaikais?

– Galėčiau parašyti knygą apie savo patirtį per visus šiuos metus – ir prekybos centruose, ir restoranuose. Pastaruosiuose dažniausiai yra atskiri vyrų ir moterų tualetai ir išvis jokių vystymo stalų! Iš tikrųjų manau, kad tai turėtų būti numatyta įstatyme, kad kievienas restoranas turėtų paprastą vystymo stalelį – pastatytą arba atlenkiamą nuo sienos. Ir, žinoma, visi tualetai – vyrų, moterų, neįgaliųjų, turėtų turėti vystymo stalelį. „Mamos ir vaiko kambariai“ turėtų tapti „Tėvų ir vaikų kambariais“.

Nemanau, kad tokios praktikos dar vis trūksta piktybiškai. Manau, kad paslaugų teikėjai tiesiog apie tai nesusimąsto. Vadinasi, ypač svarbu apie tai kalbėti ir didinti visuomenės sąmoningumą, ypač įtraukiant tėčius ir jų patirtį.

– Su kokiomis socialinėmis normomis susiduriate?

– Mes patys turime sukurti tas socialines normas, kurių tikimės visuomenėje. Jeigu Jurgiui reikia pervystyti kūdikį ir prekybos centre yra tik vienas vystymo stalas moterų tualete, jis labai mandagiai ten nueina. Ir jis teisus. Jeigu aš būčiau tėtis, daryčiau taip pat.

Ar kada bandėte pakeisti sauskelnę, pasiguldę kūdikį ant tualeto dangčio? Aš tai dariau ir tai yra velniškai nepatogu. O prigręžti prie tualeto sienos atlenkiamą vystymo stalelį – 15 minučių darbas. Bet, žinoma, juk aš nekeisiu sauskelnių ant restorano stalo, tai būtų nehigieniška. Todėl aš manau, kad vystymo lentos ar staleliai turėtų būti privalomi visose viešose įstaigose.

Arba žindymas. Tai absurdas, kad turime žindyti kūdikius tualete. Jeigu aš jaučiuosi patogiai, tai turėtų būti normalu man turėti galimybę pažindyti kūdikį prie stalo. Dar niekada nemačiau, kad žindančios mamos viešumoje įžūliai siūbuotų savo apnuogintomis krūtimis, jos visada elgiasi diskretiškai ir dėl to turėtų jaustis saugiai, patogiai.

– Kokių gerųjų pavyzdžių ir sprendimų prisimenate iš užsienio šalių?

– Be paminėtų šeimos persirengimo kabinų ir dušų, man įstrigo dėmesys, kurio aš, kaip mama, sulaukiau Jordane. Jokioje kitoje šalyje nieko panašaus nepatyriau. Kur beeičiau, jauni ir seni vyrai manęs teiraudavosi, ar šie trys vaikai yra mano. Ir kai tik aš šį fenomeną patvirtindavau, jie su manimi imdavo elgtis kaip su deive. Kartą Amane mėginau kirsti judrią 4 juostų gatvę miesto centre. Visur buvo pilna žmonių ir mašinų. Aš su berniukais, Gaia sėdi vežimėlyje ir mes bandome pereiti gatvę. Prie manęs prieina vyriškis ir pasiūlo savo pagalbą. Jis paima vežimėlį su Gaia ir pradeda kirsti gatvę – visos mašinos staiga sustojo, nes per kelią buvo vežamas mažas vaikas. Nieku kitur nemačiau tokio mažų vaikų ir mamų garbinimo.

Erica Jennings
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– Kaip manote, kokių nedidelių pastangų ir pakeitimų reikėtų (iš valstybės institucijų, paslaugų teikėjų, visuomenės), kad situacija Lietuvoje pagerėtų?

– Trijų dalykų. Pirma, priimant sprendimus galvoti apie tėvus, o ne vien mamą.

Antra, matyti vaiką kaip natūralią visos visuomenės dalį. Neturiu nieko prieš tuos viešbučius ar restoranus, kurie priima tik suaugusius. Bet jeigu jūs nepozicionuojate savęs kaip „tik suaugusiems“ skirtos vietos, tada turėtumėte pritaikyti savo aplinką tėvams su vaikais, tiesiog pagalvokite apie juos, kad jiems būtų patogu.

Trečia, reikia treniruoti emocinį intelektą. Įstaigų darbuotojai turėtų praeiti bent minimalius kursus apie dėmesingą elgesį, kad žinotų, kas tinkama, o kas netinkama sakyti klientui – kaip tas pavyzdys pas gydytoją „o kur mama?“.

– Vyrai mažai įsitraukia į vaikų priežiūrą, nes jaučia grėsmę karjerai, rodo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos apklausa. Kokios, jūsų manymu, yra gilesnės priežastys?

– Atvirai pasakysiu, manau, labai dažnai tai kyla iš pačių moterų. Mano amžiaus moterys dabar išgyvena pereinamąjį laikotarpį: visame pasaulyje jos sėdasi į vairuotojo kėdę, moterų lyderystė pagaliau pripažįstama, kalbama apie mergaičių išsilavinimo svarbą, apie lygius atlyginimus, kurie dar vis turi atsitikti. Bet tuo pačiu mes dar vis matome, kad mano amžiaus ar vyresnės moterys slapta arba atvirai tikisi, kad vyras turėtų finansiškai išlaikyti moterį ir kad vyrui tai yra natūralu – kovoti darbo rinkoje dėl karjeros ir save realizuoti. Ir kadangi šios moterys pačios nenori to sau, jos neretai pasisako, jog norėti karjeros ar būti nepriklausomai yra nemoteriška. Taigi, kartais moterys yra savo pačių priešės. Tuomet ir vyrai neretai yra išstumiami iš vaikų priežiūros, nes tas gilias socialines tradicija yra labai sunku pakeisti.

Vyrai iš prigimties yra mylintys ir globojantys. Auginu du berniukus ir tai matau. Jie nuoširdžiai rūpinasi mažąja sesute ir manimi, manau, todėl, kad jiems tai leidžiama. Kai Pranas buvo mažesnis, vienu laikotarpiu jis kartodavo, kad užaugęs nori būti tėčiu. Argi tai ne gražu? Žinoma, dabar jis didelis ir stiprus 13 metų vaikinas, užsiima kietu sportu regbiu ir taip pat jis myluoja savo mažąją sesutę.

Visur klijuojama tiek daug etikečių. Ir vyrams, ir moterims. Manau, turėtume sutelkti jėgas ir palaikyti vieni kitus kaip individus, kad kiekvienas galėtume atsiskleisti mums geriausiu būdu.

Kad būčiau laiminga, man svarbūs ir mano vaikai, ir karjera. Kas nors kritikuos – reiškia, nei vieno iš šitų dviejų aš nedarysiu gerai. Ar jie taip pat mano, kad vaikai, kurie nuo mažens mokosi 2-3 kalbų, nei vienos iš jų neišmoks gerai? Vėl – mitai ir etiketės.

Bet aš jau išmokau klausytis savo pačios balso ir geriau negu bet kas kitas žinau, kas man teikia džiaugsmą.

Manau, kad jeigu tėčiai daugiau įsitrauks ir leisime jiems patiems atrasti, kaip būti su vaikais, jie bus natūraliai fantastiški tėčiai ir duos labai daug gero savo vaikams.