Būti krikšto mama nesutiktų

„Ar pastebėjote, koks išprotėjimas vyksta su vaikų krikštynomis? Beveik toks pat, kaip su vestuvėmis – „tuoksiuosi bažnyčioje, nes nuotraukos gražios.“

Aš, pavyzdžiui, nežinau, ar šiandien sutikčiau būti kieno nors krikšto mama – greičiau ne. Man tai atrodo didelė atsakomybė. Ir nors teisinio įsipareigojimo nėra, tėvams netikėtai mirus, jausčiau pareigą tą vaiką, kuris yra mano krikštavaikis, užauginti. Nes kokia kitaip visų šių apeigų prasmė?
O prasmė dabar atrodo tokia: visa ko centre balius („mamytės, kokią salę rinkotės trisdešimties žmonių krikštynų vakarėliui?“, „mamytės, kur radote savo mažajai krikštynų suknutę?“, „mamytės, ar užteks tik keksiukų ir vaisių, ar dar ir tortuką paimti?“), tada – dovanos ir finansinė parama (kiek už ką prisiims krikšto tėvai, visokie krikštynų atminimo albumai, išgraviruoti auksiniai šaukštai („Tomukui nuo krikšto tėvų 2019) ir ar sesutei ką nors atnešti – juk ji tai matys, kaip broliukui dovanas velka) ir, žinoma, mamytės, tėvelio ir krikštatėvių garderobų paieškos“, – rašė žinoma moteris.

„Aš žinau, ką reiškia turėti netikusius krikšto tėvus. Nors mano krikštatėvis yra puikus žmogus, štai krikšto mama yra pavyzdinė žloba. Ir tegu atleidžia man giminės už visą nuoširdų tiesmukumą – po skyrybų su vyru net nėra manęs paklaususi (tai čia gal jau beveik dvidešimtmetį), kaip man sekasi, bet po to staigiai prisireikė paslaugėlės, tai vieną kartą susirūpino mano gyvenimu – ar viskas gerai. Todėl galvoju, kad priimti kvietimą tapti krikšto tėvu, nepaisant to, esi tikintis ar ne, yra didelis įsipareigojimas. Realus. Tu turėsi tam vaikui padėti. Visa laimė, jei jo gyvenimas bus lengvas, sėkmingas ir džiaugsmingas. O jei ne? O jei ne, vis tiek turėsi.

Ir taip – įstatymai neįpareigoja, bet negi niekas už tai nejaučia jokios vidinės atsakomybės? O jei ne, tai kam tos krikštynos? Tada tikrai dėl baliaus?“, – retoriškai klausė Fausta.

Krikštatėvių pareigos – ne žaidimas

Delfi paklausė kunigo Ričardo Doveikos, kokios gi yra krikštatėvių pareigos. „Vienintelė ir pagrindinė krikšto tėvų pareiga yra parodyti kelią į tikėjimą, užtikrinti, kad sekmadieniais jų krikšto vaikas dalyvautų bendruomenės apeigose bažnyčioje. O visos kitos pareigos kyla iš liaudies tradicijų. Tarkime, parama ir pan.“, – sakė kunigas.

Ričardas Doveika

Anot jo, krikšto tėvai turi būti sąmoningi žmonės, jie turi rūpintis, pagelbėti tėveliams formuoti vaiką bendruomenėje, kuri renkasi bažnyčioje. „Santykis su bendruomene turi būti išugdytas, kad jis taptų vidiniu poreikiu. Nes norint, kad žmogus eitų vienu ar kitu keliu, neužtenka jo atvesti į tą kelią, reikia jį ir lydėti tuo keliu toliau. Krikšto tėvų pareiga ir yra lydėti vaiką tikėjimo keliu. Bet čia ir atsiranda problema – rasti tokius žmones. Tarkime, Italijoje vienoje vyskupijoje krikšto tėvams yra taip sudėtinga atitikti religinės bendruomenės reikalavimus, kad buvo priimtas sprendimas, jog krikšto tėvais įsipareigoja būti pati parapija. Ji rūpinasi, kad pakrikštyti vaikai dalyvautų bendruomenės gyvenime. Nes krikšto tėvų pareigos nėra žaidimas, viskas yra labai rimta, tai nėra gimtadienis ar teorinis pasvarstymas. Tai rimtas įsipareigojimas, sąmoningo tikėjimo subrandinimas tame žmoguje. Kad jo tikėjimas būtų ne apeiginis, o sąmoningas gyvenimo būdas“, – teigė R. Doveika.

Paklaustas, ar dažnai mato krikšto tėvus atvedančius savo krikšto vaikus sekmadieniais į bažnyčią, kunigas sakė, kad tokių šeimų tikrai yra. „Ateina. Yra žmonių, kuriems tai svarbu. Tokios šeimos bendrauja su panašiais žmonėmis. Jie užtikrina tą aplinką, kur visi moko savo vaikus nepastumti kito žmogaus. Galbūt mes daug ko ir nesuprantame tikėjime, bet nė vienas negalime išsisukti nuo aukščiausio krikščionybės pašaukimo. Tikintis į Dievą žmogus nepastumia kito žmogaus, nes yra aukštos kultūros žmogus“, – teigė dvasininkas.

Panagrinėjus krikštynas iš liaudies tradicijų pusės, teigiama, kad anksčiau šeimos labai atsakingai rinkdavosi krikšto tėvus, imdavo gerbiamus, gero būdo žmones, nes tikėjo, kad vaikai gali perimti jų savybes. Krikšto tėvų pareiga, anot tradicijų, buvo visada būti šalia krikšto vaiko, kad ir kas nutiktų. Krikšto tėvus dažniausiai rinkdavosi iš skirtingų giminių. Jei krikšto mama - iš vaiko motinos pusės, tai krikšto tėtis - iš vaiko tėvo pusės, ir atvirkščiai. Taip buvo praplečiamas vaiko pažinčių ratas. Be to, taip buvo ekonomiškiau, tarkime, jei reikėdavo susimesti mokslams. Be to, krikšto tėvai būdavo savotiški užtarėjai, jei tėvai susirgdavo ar numirdavo, vaikais rūpindavosi jie.

Pabrėžiama, kad krikšto tėvai tapdavo vedliais dvasiniame kelyje. Kita vertus, jei tėvai kur nors išvažiuodavo, be jokio susitarimo vaiką galėdavo palikti krikšto tėvams, taip pat priklausydavo pirkti brangias dovanas visomis progomis.

Dvasininkai ragina nepamiršti šių pareigų ir atsakingai žiūrėti į krikštynas.