Kai gyveni vienas, sirgdamas apsiriboji savigaila ir skambučiais mamai, kurie, kiek žinau, ligos neplatina. Bet jeigu suserga kažkas šeimoje, mano galvoje įsijungia visos signalizacijos (ypatingai, pripažinkime, jei priplanuota daug darbų ir vaiko liga yra NE LAIKU – žinau, nesąmonė, bet mes vis dar kažkodėl pykstame ant tokių situacijų).

Taigi, be to, kad geriame vitaminą C, vartojame daug skysčių, stengiamės miegoti ir maitintis visavertiškai, aš tikiu, kad namų higiena, kažkuriam šeimos nariui pasigavus virusą, viduriuojant, gripuojant ir rotuojant, žaidžia ypatingai svarbią rolę, kad neprasidėtų žaidimas „perduok kitam, tik ne tam pačiam“. Tad noriu su jumis pasidalinti savo praktika – gal kažkas pravers, o gal kažkam tiesiog bus ramiau, kad padarė viską, jog namiškiai neužsikrėstų vienas nuo kito arba kad namai, siaučiant ligoms, taptų saugiu uostu.

Pirmiausia ir paprasčiausia, ką galite padaryti – atidaryti langus. Stengiuosi namus vėdinti ir kai nesergame, bet susirgus, vėdinu juos pora kartų per dieną po 15 minučių. Dažniausiai per tą laiką į vandenilio peroksidą (o jei neturiu – induką su dantų skalavimo skysčiu) sumerkiu dantų šepetėlius, apvalau tualetus ir kriaukles bei čiaupus – šiaip juos valau kartą per savaitę, bet kai vienas mūsų serga, vonios kambario paviršius, kuriuos liečiame visi, dezinfekuojančiom servetėlėmis apvalau bent kartą per dieną.

Foto: Adobe Stock

Rankšluostukai rankoms. Jų kažkada Povilas nupirko kelias dešimtis tam, kad galėtume į skalbinių dėžę mesti po vieno panaudojimo – gal ir skamba poniškai, bet rankų rankšluosčiai, kaip ir virtuviniai rankšluosčiai, yra rankšluosčiai-žudikai, todėl ligų sezonu tikrai patariu juos keisti kuo dažniau. Kaip ir plauti rankas. Čia turbūt pagrindinis patarimas, kurį kartoja visi, kas netingi – nuo mokytojų iki šeimos gydytojų. Plaukite rankas paprastu, bet ne antibakteriniu muilu, nes pastarasis sunaikina ir gerąsias bakterijas, o esant jautresnei odai, gali ją išsausinti, iššaukti žaizdeles ir dar labiau pritraukti parazitus. Taigi plaunam rankas tol, kol sudainuojam „Su gimimo diena“ – apie 30 sekundžių.

Lunai patinka ta dainavimo idėja, kaip ir jos „Snarglių maišas“. Žinau, skamba ne itin romantiškai, bet kaskart jai susirgus mes pasiruošiame užspaudžiamą plastikinį maišelį, jį išpiešiame flomasteriais ir naudojame nešvarioms nosinaitėms, kad jos nesimėtytų po visus namus skleisdamos užkratą. Įprastai „Snarglių maišą“ Luna pasideda po lova: veeee, bet kas tiesa, tas tiesa – taupyti energiją sergant būtina, todėl net paprasčiausias nuėjimas iki šiukšliadėžės iš kūno atima jėgas, kurios būtų panaudojamos kovai su virusu. Lovos rėžimas taip vadinamas ne be pagrindo. Jis gydo.

Patalynę – antklodes ir pagalves, skalbiu ligai pasibaigus, dažniausiai keičiu pagalvių užvalkalus, o jei labai karščiuojama, ir paklodes su antklodės užvalkalu. Visada, kai sergantysis ne lovoje, nuimtu patalynę, leidžiu čiužiniui pakvėpuoti, o patalynę išnešu į lauką išvėdinti.

Kol verdu arbatą, su dezinfekuojančiu skysčiu apeinu visus dažniausiai liečiamus paviršius: nuo planšetinio kompiuterio iki telefonų, elektros jungiklių, durų rankenų iki šaldytuvo rankenos. Tiesa, būtų geriau, kad ir šluostės būtų kelios ir švarios – nenaudokite tos pačios visiems namams.
Ir nepamirškit meilės. Daug daug meilės – ji gydo ne mažiau už švarias durų rankenas.