L. Mercalli yra Italijos meteorologų bendrijos prezidentas ir meteorologijos žurnalo „Nimbus“ vyriausias redaktorius. Pagrindinė jo tyrinėjimų sritis – klimato ir ledynų istorija. Baigė Turino universitetą, specializavosi klimatologijos ir glasiologijos (ledynų) moksluose Prancūzijoje. Vykdo aktyvią didaktinę veiklą mokyklose ir universitetuose, rašo į dižiuosius Italijos dienraščius, yra paskelbęs virš 1300 straipsnių. Net kelių knygų autorius, Italijoje šiandien laikomas dėmesingiausiu ir autoritetingiausiu balsu nagrinėjant klimato krizę pasaulyje.

– 2018 m. pasirodė net dvi jūsų knygos klimato kaitos tema: suaugusiųjų publikai skirta knyga „Mes nebeturime laiko“ (It. Non c’è più tempo) bei vaikiška knyga „Na ir karštis!“ (Uffa che caldo!), abejose kalbate apie aplinkosaugos krizę, kurios negalime ilgiau ignoruoti. Kas vyksta su mūsų planetos klimatu ir kodėl privalome šiai temai skirti didesnį dėmesį?

– Mes begalę laiko, daugiau kaip 40 metų iššvaistėme tuščioms kalboms, tuo tarpu milžiniška žala aplinkai jau padaryta. Mokslas net kelis dešimtmečius perspėjo mus apie klimato krizės grėsmę ir siaubingą žmogaus kuriamos taršos poveikį aplinkai. Tačiau iki šiol rimčiau į šiuos perspėjimus mes nereagavome. Planetos klimatas jau keičiasi ir gana drastiškai, plastikas masiškai plinta vandenynuose, šeštasis rūšių išnykimas jau prasidėjo. Mes privalome ne tik skirti daugiau dėmesio aplinkosaugos temai, bet nedelsiant imtis veiksmų žalai sumažinti.

Knyga „Na ir karštis!“
Foto: Organizatorių nuotr.

– Didėjantis vandenų rūgštingumas, bioįvairovės nykimas, oro tarša… Kaip mes prie to priėjome? Kaip paaiškinti vaikams, kas yra Antropocenas ir kuo jis skiriasi nuo kitų geologinių erų?

– Mes piktnaudžiaujame Žeme, ilgą laiką ją išnaudojome. Išaugome iki 7,7 mlrd. gyventojų, išrausėme begalę kasyklų, iškirtome ir tebekertame miškus, neatsakingai žvejojame, žudome gyvūnus, gaminame atliekų kalnus, mes sugebėjome užteršti jūrų dugną ir net orbitą, kurioje šiandien plūduriuoja nebenaudojamų satelitų griaučiai. Mes kertame šaką, ant kurios sėdime. Štai kas yra Antropocenas.

– Knygoje „Na ir karštis“ pateikiate du galimus mūsų planetos scenarijus netolimoje ateityje: pirmasis – jei sugebėsime suvaldyti planetos temperatūros augimą iki 2°C, antrasis – jei peržengsime 5°C ribą. Kam turėtume ruoštis artimiausiais dešimtmečiais, atsižvelgiant dar ir į tai, jog Žemės gyventojų skaičius toliau auga ir 2050 m., pasak prognozių, mūsų bus net 9 mlrd.?

– Paryžiaus sutartimi įsipareigojome mažinti šilnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, atsakingas už Žemės temperatūros augimą, kad šio amžiaus gale neviršytume 2°C, kas laikoma saugumo riba žmonijos ir didelės dalies gyvybės formų mūsų planetoje išlikimui. Jei to nepadarysime ir ribą peržengsime, klimato sąlygos Žemėje taps priešiškos žmogui ir apskritai gyvybei.

– Visame pasaulyje greta nykstančių gyvūnų rūšių fiksuojamas ir spartus bičių bei kitų vabzdžių apdulkintojų nykimas. Ar įmanoma maitinti pasaulį be pesticidų ir kitų nuodų, kuriuos, regis, įpratome laikyti neatskiriama mūsų stalo ir dirbamų laukų dalimi? Kokią įtaką globali maisto pramonė ir mūsų mitybos įpročiai turi klimato krizei?

Knyga „Na ir karštis!“
Foto: Organizatorių nuotr.

– Žemės ūkio maisto produkcija yra atsakinga už ketvirtadalį pasaulio išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Taip, mes galime kurti tvaresnį pasaulį atsisakydami tokio beprotiško šiandien naudojamų pesticidų kiekio. Pesticidai kenkia ne vien vabzdžiams, bitėms ir daugeliui kitų mums būtinų gyvūnų, pesticidai kenkia pirmiausia mūsų pačių sveikatai. Tvaresnis maitinimosi būdas vadinamas agroekologija, tai yra mokslas, galintis revoliucionuoti pramoninį žemės ūkį ir nukreipti jį į mažesnį poveikį klimatui ir Žemės bioįvairovei turinčias praktikas.

– Privalome ieškoti pirmiausia globalių sprendimų ar esama kasdienių praktikų, kurias galime dar šiandien pritaikyti mūsų kasdienybėje? Kodėl politika tik dabar ir taip stebėtinai lėtai imasi klimato kaitos problemos, vis dar neįvardijamos kaip absoliutus prioritetas? Ar ekonominė sistema, kurioje gyvename, taip pat privalo prisiimti už tai atsakomybę?

– Turime judėti abiem kryptimis. Galime ir turime kiekvienas individualiai imtis veiksmų: nešvaistyti maisto, vartoti mažiau ir atsakingai, pereiti prie žalios energetikos, gaminti mažiau atliekų. Politika privalo atlikti visa kita: priimti įstatymus ir mokesčių bei lengvatų sistemą, skatinančią atsisakyti taršios produkcijos ir pereiti prie tvarios. Deja, ekonominiai interesai daro didelę įtaką politinėms vizijoms ir politinės drąsos stygiui, ir mes toliau judame klaidinga, mums visiems kenksminga kryptimi.

– Gretos Thunberg ir Fridays for Future iniciatyvos pavyzdžiai rodo, kad šiandienos jaunimas nėra abejingas aplinkosaugos temoms, priešingai, jis kur kas atsakingiau žiūri į ateitį nei dauguma suaugusiųjų. Galbūt klimato krizės akivaizdoje svarbi ne tik jaunų žmonių laikysena ir tvaresnio gyvenimo būdo siekis, bet ir būtinybė „perauklėti“ vyresnes kartas, linkusias pernelyg nesureikšminti ar netgi menkinti visuotinio atšilimo grėsmę. Kaip perduoti Gretos ir visų už klimatą streikuojančių jaunų žmonių žinutę tiems, kurie toliau perka vandenį plastiko buteliuose ar kur papuola išmeta cigaretės nuorūką?

– Mes nebeturime laiko, todėl jaunimo aktyvumas turi tapti reikšmingu stimulu suaugusiems, kurių pareiga – spręsti klimato krizę, kol dar nevėlu. Šiandienos jaunimas rytoj to išspręsti jau nepajėgs: gamtiniai procesai, kuriuos mūsų veikla baigia galutinai išderinti, pavyzdžiui, klimatas ar rūšių nykimas, rytoj taps negrįžtamais pokyčiais žmonijos laiko skalėje, ir būsimos kartos negalės to ištaisyti, tai bus tarsi sunki nepagydoma liga. Šiandien dar galime iš dalies šį procesą „apgydyti“, nors visiškai išgydyti, žinoma, jau neįmanoma.

Knyga „Na ir karštis!“
Foto: Organizatorių nuotr.

– Kaip įsivaizduojate mūsų planetą po penkiasdešimties metų ir ko palinkėtumėte šiandienos vaikams?

– Šią knygą rašiau, be abejo, įsivaizduodamas ateities pasaulį, kuriame vis dar įmanoma gyventi saugiai nuo pernelyg kraštutinių gamtos reiškinių, kuriame mūsų šiandienos pastangos gebėjo sulėtinti skaudžiausias pasekmes ir leido mums prisitaikyti prie naujų, mažiau palankių gamtinių sąlygų. Linkiu šiandienos vaikams ir jaunimui nesustoti, nenuleisti rankų, kovoti už savo ateitį, bet drauge noriu juos įspėti, kad jų, deja, laukia nelengvas kelias ir kad reikės daug pastangų, daug ryžto, reikės išmokti atsisakyti. Nes ant kortos pastatytas mūsų ir jūsų išlikimas!

Ištrauka iš knygos „Na ir karštis!”:

Klimato kaitos padariniai

– Kylantis jūros lygis

Tirpstant ledynams ir įšylant vandenynų paviršiui kyla jūros lygis. Per pastaruosius 100 metų jis jau pakilo 20 cm. Tai reiškinys, keliantis rimtą grėsmę visiems pakrančių gyventojams.

– Sausra

Kai ilgą laiką nelyja, prasideda sausringas laikotarpis, kenkiantis augalams, gyvūnams ir žmonėms. Pastaraisiais metais sausringų laikotarpių pasitaiko vis dažniau daugelyje planetos vietų.

– Tropiniai ciklonai

Dėl šiltnamio efekto ir vandenynų šilimo iki 2100-ųjų sustiprės tropinių ciklonų griaunamoji jėga.

– Karščio bangos

Vasarą šiltnamio efektas lemia vis stipresnes, dažnesnes ir ilgesnes karščio bangos, kurios kelia sunkumų mums visiems ir ypač kenkia senyvo amžiaus žmonių sveikatai.

– Potvyniai

Dėl klimato pokyčių taps dažnesni stiprūs lietūs ir potvyniai. Nederėtų statyti namų ir fabrikų pernelyg arti upių, nes užtvindymų pavojus nuolat didės.

– Vabzdžių kenkėjų plitimas

Karštesnis ir drėgnesnis klimatas sudaro palankias sąlygas net ir vidutinio klimato zonose plisti vabzdžiams kenkėjams, platinantiems tropines ligas. Tam tikros kenkėjų rūšys gali įsikurti tose Žemės vietose, kur ligi šiol nepajėgė išgyventi dėl šalčio.

– Prarasta biologinė įvairovė

Augalai ir gyvūnai gali prisitaikyti prie visuotinio atšilimo migruodami į šaltesnes zonas – ašigalių link arba aukščiau į kalnus, ieškodami vėsesnių gyvenimo sąlygų. Tačiau atšilimui vykstant pernelyg sparčiai, jie gali nespėti prisitaikyti, ir tam tikros rūšys bus pasmerktos išnykti.

– Žiemos turizmo krizė

Kylanti temperatūra turės įtakos kalnų turizmui, nes sumažės sniego ir sutrumpės žiemos sportų sezonas. Iki 2100-ųjų Alpėse nebeliks ledynų, dėl to vasarą kalnų upėse bus mažiau vandens.

Daugiau apie knygą „Na ir karštis” skaitykite ČIA.