Dauguma specialistų pritaria, kad menai vaikų ugdymui naudingi jau nuo pat mažens – taip lavinami komunikaciniai, kūrybiniai gebėjimai, motoriniai, problemų sprendimų įgūdžiai. Tačiau dažniausiai kalbama apie atvejus, kai vaikas yra įtraukiamas į kūrybinį procesą. Mažiau svarstoma nauda, kai vaikas lieka žiūrovu.
Psichologas T. Lagūnavičius tikina, kad vesdamiesi vaiką į teatrą, pirmiausia ugdote jo estetinį skonį. Pasak jo, šeimos su vaikais dažnai įsisuka į rutinas, todėl spektaklis vaikui gali tapti išskirtiniu įvykiu, kurį jis gali prisiminti ir visą gyvenimą.
„Svarbu, kad vaikas pamatytų kūrinį, kuris paliktų didžiulį įspaudą, kad kažkas mene gali būti tokio įspūdingo, ko jis negali padaryti pats. Tada jam atsiranda poreikis mokytis, tobulėti, galbūt imtis pačiam statyti spektaklius, vaidinti ar šokti“, – tvirtino specialistas.
Jo teigimu, pastaruoju metu visoje Europoje ryškėja tendencija, kad menininkai, kuriantys spektaklius vaikams, labiau rūpinasi, kaip įtraukti vaikus ir jungti kelias raiškos formas, tačiau nuo to dažnai kenčia meistriškumas. Psichologo manymu, tai – didelė klaida.
„Vaikas turi įgimtą harmonijos ir estetikos pojūtį. Pavyzdžiui, kūdikis jau atskiria formas, mamos veidą nuo svetimo žmogaus. Todėl menininkai, kurie supaprastina judesį ir padaro jį primityvų, daro klaidą, nes vaikas nebepatiria to nustebimo momento. Kai vaikas stebi išsižiojęs, tada yra poveikis.
Todėl pasirodymai vaikams turi būti tokio paties aukšto lygio kaip ir suaugusiems. Turi figūruoti keistos formos, tempas, ritmas, emocijų amplitudė, netikėti judesiai, kurių negali atlikti pats vaikas. Viso to nereikia supaprastinti. Postmodernus teatras gali jungti daugelį dalykų, bet meistriškumo nereikia užmiršti“, – aiškina specialistas.
Atsiranda ir regionuose
Teatras vaikams didžiuosiuose miestuose – dažnas ir vis naujų formų įgaunantis reiškinys, o regionai dažnai lieka nuošalyje. Tiesa, mėginimų gaivinti kultūrą regionuose daugėja. Vienas iš pavyzdžių – Ilzenbergo dvare vykęs teatro festivaliukas vaikams.
Jo metu buvo surengti 6 skirtingi vaidinimai, pasižymėję raiškų įvairove. Štai šokio teatras „Dansema“ atliko dar kūdikiams skirtą šokio spektaklį. Judesiui daug dėmesio taip pat skyrė suomė Jatta Borg, cirko elementų pademonstravo Giedrė Degutytė lanko ir klounados mono spektaklyje.
Kaip teigia šio projekto vadovas Audronis Imbrasas, festivalio ambicija – kad Rokiškio regiono vaikus pasiektų kultūriniai reiškiniai, kurie didmiesčių vaikus džiugina nuolat. Anot jo, Lietuvoje pastaraisiais metais atsirado būtent patiems mažiausiems žiūrovams skirtų scenos reiškinių, kurie laikomi vienais įdomiausių ir inovatyviausių pasaulyje.
„Pagrindinis šio renginio tikslas – priartinti prie Ilzenbergo dvaro apylinkių ir viso Rokiškio rajono vaikų jiems skirtas pasaulinės kultūros apraiškas, kurių jie veikiausiai iki šiol neturėjo progų pamatyti. Esu įsitikinęs pats ir žinau iš pažangiausių šalių kultūros politikos, kaip menai veikia mąstymo ir analizavimo gebėjimus, todėl tikiuosi, kad prisidėsime prie rajono vaikų šių savybių efektyvesnio ugdymo“, – tvirtino A. Imbrasas.
Teatras padeda įsiminti
Festivaliuko metu buvo ne tik rodomi šokio spektakliai bet ir stalo teatro pasirodymai. Režisierė ir aktorė Saulė Degutytė su aktoriumi Sauliumi Čėpla vaikams parodė tris spektaklius „Pasaka apie karalius“, „Stebuklinga pati“ ir „Sekretai iš būtųjų laikų“, kuriuose meninė idėja perteikiama kasdienybėje mus supančiais daiktais, scenoje tampančiais lėlėmis.
Spektaklio „Sekretai iš būtųjų laikų“ metu susirinkusiems mažiesiems žiūrovams buvo daiktais pasakojama Lietuvos istorija. Psichologas T. Lagūnavičius tvirtina, kad teatras nuo antikos laikų buvo viena iš svarbiausių medijų informacijai perduoti.
„Tada būdavo perduodama istorija, formuojamos žmonių nuostatos. Ne šiaip paprasta informacija, bet tie dalykai, kurie turi svarbą ir prasmę. Teatras perteikia tam tikras vertybes – tai veikia todėl, kad vaikas išgyvena kartu su aktoriumi. Emocijos padeda geriau įsiminti, ypač neigiamos, o pasakojime visada yra blogoji pusė, konfliktas, kuris vėliau išsprendžiamas“, – svarstė pašnekovas.
Vaikams svarbiausia emocija?
Vieno iš šokio spektaklių autorė, suomė Jatta Borg, vaikams atlikusi akrobatinę miniatiūrą, teigia, kad yra įpratusi pasirodyti suaugusiems ir nors iš esmės pasirodymas nesikeičia, jausmas judėti scenoje prieš vaikus – visai kitoks. Anot jos, suaugusiems ji labiau siekia perduoti už jos pasirodymo slypinčią žinutę, o su vaikais komunikuoja emocijomis.
„Kai pasirodau vaikams, aš jiems tiesiog noriu suteikti džiaugsmo. Pati daugiausiai gaunu matydama žibančias auditorijos akis arba jeigu vaikai mane stebėdami mane iš nuostabos išsižioja. Galbūt jiems buvo sunki diena ar yra kažkokia problema šeimoje – jie tą akimirką gali užsimiršti“, – po vieno iš pasirodymų sakė J. Borg.
Aktorės manymu, vaikams svarbu nuo pat mažens parodyti teatro galimybes, ypač šiais technologijų laikais, kai vaikai vis dažniau įninka į išmaniųjų prietaisų ar televizorių ekranus.
Siekia atgaivinti tradicijas
Festivalis vyko teatrui gan neįprastose erdvėse – prabangiose dvaro menėse. Dvarai iki XIX a. buvo kultūros židiniu, o turėti nuosavą teatro trupę dvarui buvo prestižo reikalas. Kaip teigia dvaro vietininkas Gintaras Bingelis, seniau didieji miestai kultūros renginių pasiūla neprilygdavo dvarams, o teatras buvo viena iš aukštosios kultūros formų, tad dabar Ilzenberge siekiama nors dalį šių tradicijų atgaivinti.
„Nors laikai ir pasikeitę ir renginių gausa su didmiesčiais nepasivaržysime, tačiau norime, kad ir Šiaurės rytų Lietuvoje bei kaimyninėje Latvijoje gyvenantys žmonės nieko nepraleistų ir galėtų susipažinti su naujausiomis kultūrinėmis tendencijomis Europoje, o kai kuriais atvejais galbūt pamatytų ir kultūrinių idėjų avangardą“, – sako G. Bingelis
