– Lietuvoje su pedagogika neturėjai nieko bendra. Papasakok, kaip patekai į mokytojo kėdę taip toli nuo namų?

– Dirbti mokytoju Indonezijoje pradėjau prieš dvejus metus. Pamačiau skelbimą, kad ieškomas anglų kalbos mokytojas ir nusprendžiau pabandyti. Kai esi užsienietis, gyvenantis tolimoje šalyje, yra apribotos galimybės, kokius darbus gali dirbti. Mokytojo profesija viena iš nedaugelio, kurioje gali panaudoti savo žinias. Prieš tai dėsčiau neformaliai, turėjau truputį praktikos, todėl pagalvojau, kad galiu ją panaudoti. Taip ir atsidūriau mokykloje.

– Ar reikėjo praeiti kokius nors konkursus, pateikti išsilavinimo dokumentus?

– Sistema ten yra pakankamai sudėtinga. Turi diplomus išversti į anglų kalbą, patvirtinti apostilėmis. Paskui reikėjo gauti pažymas, kad esu neteistas, nevartoju narkotinių medžiagų.

– Kokio amžiaus vaikams dabar dėstai?

– Pirmus dvejus metus dėsčiau 1-6 klasių moksleiviams. Nes pradinė mokykla Indonezijoje apima iki 6 klasės. Šiemet dėstau jaunesniesiems pradinukams nuo 1 iki 3 klasės. Sumažėjo šiek tiek klasių skaičius, bet padaugėjo darbo valandų.

Andrius
Įdomiausias dalykas dėl manęs jiems buvo, kodėl aš toks aukštas. Klausdavo, kiek man metų. Siūlydavau atspėti

– Kaip tave priėmė mokiniai?

– Man atrodo, kad vaikams viskas yra labai paprasta. Jie natūraliai priima ir kitų tautybių, ir kitų odos spalvų žmones. Jie kasdien mokosi iš pasaulio. Įdomiausias dalykas dėl manęs jiems buvo, kodėl aš toks aukštas. Klausdavo, kiek man metų. Siūlydavau atspėti. Duodavo man nuo 18 iki pensinio amžiaus. Jie negali tiksliai pasakyti, kokio amžiaus yra žmogus. Spektras gali būti labai platus.

– Dirbi privačioje mokykloje. Kam yra prieinamos privačios mokyklos Indonezijoje?

– Iš tiesų, dalis žmonių atkrenta, nes arba neišgali, arba nenori skirti papildomų pinigų vaikų ugdymui. Bet privačių mokyklų taip pat yra įvairių. Yra tokių, kur išties susirenka tik pačių turtingiausių tėvų vaikai. Mūsų mokykla nėra orientuota į labai daug uždirbančius. Ji orientuota į tuos, kurie nusprendžia, kad vaikų edukacijai skirs tam tikrą sumą pinigų. Ši mokykla yra trikalbė. Mokome vaikus trejomis kalbomis: anglų, indoneziečių ir kinų. Tai lemia, kad didžioji dalis vaikų yra kinų tautybės.

Vaikai iš arti gali pamatyti ir krokodilo jauniklį

– Kokie yra pagrindiniai skirtumai tarp privačių ir valstybinių mokyklų?

– Mūsų mokykla skiriasi nuo valstybinės mokyklos tuo, kad dirbame pagal Kembridžo mokymosi programą. Tai Britanijos metodika, kuri skiriasi nuo paprastos mokyklos. Tiesa, daug indoneziečių atributų vis tiek išlieka. Tarkime, ką esu matęs kitose valstybinėse mokyklose – yra labai didelė pagarba mokytojui ir ji išreiškiama tuo, kad bučiuojama mokytojui ranka. Jei mokiniai ateina iš ryto į klasę, mokytojas jau ten stovi, jie ateina ir pabučiuoja mokytojui į ranką. Tas pabučiavimas yra toks rankos pridėjimas prie skruosto, bet mūsų mokykloje šis gestas neegzistuoja. Mes su vaikais duodame vieni kitiems „penkis“.

– Koks yra vaikų ir mokytojų santykis?

– Mokytojas yra labai gerbiamas, bet jo nėra bijoma. Klasėje yra nuo 18 iki 22 vaikų. Vaikai yra ramesni nei Lietuvoje. Aišku, jie išlieka vaikais, tai natūralu ir suprantama, per pertraukas laksto, patriukšmauja. Bet mokytojo žodis čia yra svaresnis, nebūna atsikalbinėjimų. Taip yra visur, nes apskritai yra nepriimtina atsikalbinėti prieš vyresnį žmogų, nesvarbu, ar tai mokytojas, dėdė, mama. Lietuvoje mokykloje yra vaikų, kurie atvirai demonstruoja nepagarbą, čia tokių nebūna.

– Yra kokios nors bausmės, kurios taikomos vaikams?

– Yra savotiška bausmių sistema. Esu matęs, kaip vienas moksleivis, kuris kažkuo labai rimtai prasikalto, turėjo parašyti sakinį „Aš pasižadu to daugiau niekada nedaryti“ ir po juo surinkti visų mokytojų parašus. Prie kiekvieno mokytojo jam reikėjo prieiti ir paprašyti, kad šis pasirašytų. Tas, žinoma, paklausdavo, o už ką čia aš pasirašau. Mokinys turėjo papasakoti, ką iš tiesų padarė, ko pasižada nebedaryti. Tokia bausmė buvo tam, kad įsisąmonintų savo blogą poelgį ir gailėtųsi.

Pastabos taip pat yra skiriamos dėl tvarkos dalykų. Tvarkinga turi būti uniforma, plaukai, nagai. Jei yra kaklaraištis, jis turi būti tvarkingai užrištas, negali būti paliktas namie.

Vaikai mokosi, kaip gaminti mėsainį

– Ar teko pačiam drausminti vaikus?

– Labai rimtų konfliktinių situacijų būna retai. Raminti belakstančius vaikus koridoriuje teko, bet ypatingai krizinių situacijų spręsti – ne.

– Kaip yra vertinami vaikų pasiekimai?

– Yra šimtabalė sistema. 100 balų – aukščiausias įvertinimas, o štai 74 – jau kaip neigiamas pažymys. Lietuvoje 7,5 balo yra dar gerai, o čia jau teks tą dalyką atsiskaityti iš naujo. Bet skiriasi ir pats mokymasis. Pavyzdžiui, jei vaikas nelankė pamokų dėl pateisinamos priežasties – ligos, jam skiriamas papildomas laikas ir yra išaiškinama pamoka individualiai. Nes esmė yra ne tiesiog pabaigti visą kursą, bet kad vaikas jį suprastų, dėl to mokytojai atskirai išdėsto tuos dalykus vaikams, kurie, tarkime, sirgo.

– Kokia yra dienotvarkė?

– Pamokos čia prasideda anksčiau nei Lietuvoje. Tarkime, 4-6 klasių moksleiviams pamokos prasideda 7:15 ryto, 7 ryte jie jau turi būti mokykloje, kad spėtų pasiruošti pamokai. O 1-3 klasių moksleiviams pamokos prasideda 7:30, o tai irgi yra labai anksti. O trunka panašiai kaip Lietuvoje, po pamokų būna būreliai, įvairi veikla.

– Lietuvoje vaikai gali vieni išeiti iš mokyklos, o kaip yra Indonezijoje? Ar tvarka griežtesnė?

– Mes esame už vaikus atsakingi ir nepaleidžiame jų vienų. Kitas suaugęs žmogus turi perimti jį. Vaikų atvažiuoja pasiimti tėvai arba seneliai.

Mokinius stebina per gamtos šventę demonstruojamas muses valgantis augalas

– Kokių dalykų mokosi vaikai?

– Dalykai skiriasi šiek tiek nuo to, kas yra Lietuvoje. Pagrindinis skirtumas – religijos pamokos, kadangi religija yra svarbi Indonezijos kultūros dalis. Tačiau tai nereiškia, kad mokoma vienos konkrečios religijos. Mokyklą lanko skirtingų religijų vaikai, kiekviena grupė turi savo mokytoją ir dirba atskirai. Taip pat yra tokių dalykų, kurių Lietuvoje nelabai būna, pavyzdžiui, jau pirmokai turi mokslo pamoką. Su antrokais jau aptariame, kaip sukasi žemė, kaip ji skrieja aplink saulę, kodėl yra metų laikai, kodėl yra diena ir naktis. Taip pat yra visokių daug projektų, kur integruojami keli dalykai. Pavyzdžiui, darydami knygelę suderiname ir anglų kalbą, ir piešimą, ir rašymą. Vyresniems yra sodininkystės pamokos, maisto gaminimo pamokos tiek mergaitėms, tiek berniukams.

– Visos pamokos vyksta mokykloje?

– Dažniausiai viskas vyksta mokykloje, bet yra skirtos dienos, kai išvažiuojame. Dar būna stovyklos, kur 4-6 klasių moksleiviai važiuoja su nakvyne, 1-3 – be. Tai tarsi skautų mokykla, kur mokomasi tam tikrų dalykų: bendradarbiavimo, draugystės, pagalbos vienas kitam. Nes esmė yra ne tik žinios, bet ir gebėjimas bendrauti, užjausti, draugauti.

– Kiek tėvai kišasi į ugdymo sistemą?

– Tėvai domisi, kaip vaikams sekasi. O jei mokytojai pastebi elgesio pokyčių ar vaiko pažymiai suprastėja, kontaktuoja su tėvais. Tėvai mato, kokie yra įvertinimai, turi pasirašyti už kiekvieną darbą. Yra tėvų komitetas, kuris organizuoja renginius ir pan.

Mokyklos grindimis šliaužiojo didžiuliai varanai

– Nuo kada prasideda mokslo metai?

– Mokslo metai dažniausiai prasideda maždaug vasaros viduryje. Pavyzdžiui, šiemet prasidėjo liepos 15 d. O baigėsi birželio 1 d. Pusantro mėnesio vaikai atostogavo.

– Vaikai neturi tiek daug atostogų kaip Lietuvoje?

– Neturi. Bet aš labiau pasisakyčiau už tai, kad Lietuvoje išliktų galimybė turėti tris mėnesius atostogų, bet būtų galima ir nuvesti vaikus į mokyklą, kur galėtų jie kuo nors užsiimti. Tie užsiėmimai galėtų būti neprivalomi, bet tai būtų kažkoks tarpinis variantas tarp dabartinės situacijos ir Indonezijos.

– Kaip mokytojo profesija yra vertinama Indonezijoje?

– Mokytojai čia yra labai gerbiami, tik, kaip ir Lietuvoje, atlygis priklauso nuo to, kokioje mokykloje dirbi. Esu girdėjęs, kad valstybinėse mokyklose kartais mokytojai ar dėstytojai neateina į pamokas ar paskaitas, nes vyksta derliaus nuėmimas. Tai parodo, koks yra prioritetas.

– Bet tu esi patenkintas savo darbu ar vis tik nervinių ląstelių tenka paaukoti?

– Natūralu, kad uždarius mokyklos duris norisi ramybės ir poilsio, nes vaikams tu save atiduoti visą. Tai reikalauja daug energijos, ypač jei nori padaryti savo darbą gerai, kad pamoka būtų įdomi. O nuolatinis vaikų kamantinėjimas, triukšmas per pertraukas, yra tas dalykas, su kuriuo susitvarkai, bet kuris reikalauja energijos. Tai yra sudėtingas darbas, bet labai prasmingas ir aš tuo džiaugiuosi.