Vaikų psichologai sako, kad kas vakarą būtina skirti individualaus kokybiško laiko kiekvienam savo vaikui, na bent valandėlę. Suaugusiųjų psichologai sako, kad reikia skirti antrajai pusei laiko ir pabūti tik dviese, gerai būtų kur nors išeiti. Dar gi jie sako, kad net ir sukūrus šeimą reikia nepamiršti savo draugų ir nuolatos palaikyti ryšius su jais.
Dietologai primena, kad vaikai tai ne suaugę, todėl kartais reikia jiems paruošti maistą atskirai, ir apskritai kadangi viskas nesveika, reikia maistą ruošti tik patiems ir namuose.
Dvasingieji santykių ekspertai paantrina primindami, kad maistas yra energija, todėl svetimų tetų gamintais kotletais geriau nemaitinti nei vyro, nei vaikų. O jei nori sportuoti ir numesti svorio – pasigamink sau maistelio visai dienai atskirai nuo šeimos, tik tai, kas leidžiama griežtai sudarytame mitybos plane.
Treneriai primena – sportuoti būtina kiekvienam. Keliskart per savaitę. Darbdaviai pageidauja semtis įkvėpimo darbui ir savo profesijai po darbo valandų – skaityti profesinę literatūrą, nueiti į vieną kitą paskaitą. Ir išvis aštuonias valandas dirba tik nevykėliai. O sėkmingieji dirba visada.
Išpuoselėti plaukai, manikiūras ir pedikiūras tapo kaip elementari higiena šiuolaikinei moteriai. Tai mane vargina labiausiai – savaitės kalendoriuje vis atsiranda punktas, kur reikia nueiti.
Nežinau kaip jums, ponai kurmiai, bet man matematika visiškai nesusieina su 24 valandų para. Gal todėl kosmetologė pyksta, kai ji griežtu tonu sako nurodymus, o aš tik šypsausi. Mato gi, kad nė velnio nebus laikomasi jos žodžio.
Ir vis dėlto, ko gero vienintelis būdas išgyventi šiame reikalavimų pasaulyje, tai nusistatyti prioritetus. Kas tau pačiai yra išties svarbiausia. Nes viską spėjančios moterys gyvena tik Instagramo pasaulyje.
Tiesa, man nėra lengva priimti savo netobulumą. Taip norisi dirbti su polėkiu, grįžti į tvarkingus namus, rasti jėgų ir laiko vaikams, ir nepamiršti savo hobių.
Žinot tą jausmą, kai nueini pas draugus į svečius, o ten – kiek mažų vaikų bebūtų, visada tobula tvarka? Apima nevykėliškumo jausmas – ir kaip jie taip sugeba? Bet pala, tuomet prisimeni, kad namų fėja šiaip jau nieko gyvenime daugiau neveikia. Tai gal visai logiška, kad namai, iš kurių neiškeli kojos, atrodo padoriai?
Susitinki su kita drauge. Įmonės vadovė. Nesibaigiančios komandiruotės, susitikimai, savaitgaliai – mokymams. Alga kokius tris kartus didesnė nei tavo. Dar pridėkime – ji – tavo klasiokė, ir jūs turėjote tokias pačias galimybes. Sėdi ir supranti – milijono tu jau nebeuždirbsi. Bet ai, tiesa, ji pusę savo algos išleidžia auklei, namų tvarkytojai ir privačiam darželiui. Auklės nekenčia, nes pavydi, kad kažkokia boba turi gyvenime džiaugsmo visą dieną leisti su tavo vaiku.
Kartais mąstau, ar teisingas tas pasakymas, jog tobuloje tvarkoje gyvena tik tie žmonės, kurių gyvenimas nykus ir jie nieko įdomaus neveikia? O gal tai tik savo silpnumo pateisinimas, nemokėjimas organizuoti gyvenimo?
Tačiau turiu pripažinti – kaip benorėčiau idealios tvarkos namuose, jie labiausiai suversti būna tais momentais, kai gyvenime vyksta kažkas nežmoniškai įdomaus. O po to tas etapas praeina, ir grįžti, motin, į virtuvę prie nešvarių indų.
Kai mano vyresnėlis Mykolas kartą kažką įdėmiai konstravo su tėčiu, ir aš įsikišau savo domėjimusi į jų veiklą, vaikas stumtelėjo mane link virtuvės su įsakymu „Mama eik tenai“. Mums su tėčiu buvo graudu ir juokinga tuo pačiu metu, kad net keturmetis supranta, jog bobos vieta virtuvėje. Bet, kaip sakoma, vaiko lūpomis kalba tiesa. O aš taip nenorėčiau, kad vaikystės prisiminimuose atžalos mamą prisimintų tik iš nugaros, kažką gaminančią ar besikuičiančią buity...
