Šiandien stebėjau valgančius sriubą savo vaikus. Jie šaukė ir džiūgavo šaukštais atkapstę dubens dugną. Nejučia nusikėliau į savo vaikystę ir man šis sriubos valgymo žaidimas buvo toks pats kosmosas. Jei žinot kaip vandens telkiniai išsenka karštomis vasaros dienomis, tai būtent taip aš ir įsivaizduodavau savo sriubos lėkštę vaikystėje. Su kiekvienu šaukštu vis labiau išsenkančią.. BAM!
Vaikystėje neužsibuvau, nes kažkurią akimirką virto bliūdai ir sriubos potvynis apsėmė net mano kojas. Sušukau ir iš netikėtumo, ir baimės, ir, žinoma, pykčio! Paskutinių dienų įvykiai, aplankę išbandymai, netikėtos dangaus staigmenos man kainuoja daug nervų ir pastangų, o ši lėkštė buvo lygiai tiek kiek buvo likę mano kantrybės kibire. Dugnas. Buvau pasiruošęs staugti ant iškart nurimusių ir nežinančių kas dabar bus vaikų. Buvau pasiruošęs išleisti visą pyktį ir blogiausia, kad mano taikinys buvo jie. Taip lėkštės krito, bet man rodės, kad krito visas pasaulis, o svarbiausia kritau aš pats. Manau, daugelis tai esate patyrę ir man plėstis, aprašant jausmus ir į kokias išraiškas jie virsta, net nereikia. Tikiu taip būna ir kitiems tėvams, o jei jau atsiras tokių, kurie nesupranta apie ką aš, tai sveikinu, nes jūs kažkur antrame raudonosios knygos puslapyje. Jau buvau lyg išsitaškanti emocijų bomba, kai mane sustabdė dukra: „Tėti, tėti mes sutvarkysim, nepyk. O tu išpūsk muilo burbulų milijoną, gerai?“
Tą akimirką sustojau ir leidau dukros šviesesniai minčiai pasiekti mano valdymo pultą galvoje. Atrodo to užteko, kad perimčiau kontrolę ir gebėčiau pykčio fonatą pavesrti gražiais, aplink skraidančiais muilo burbulais. Užsimerkiau. Įkvėpiau iki pat pilvo apačios, tada atsimerkiau pridėjau prištus prie lūpų ir išpūčiau šimtus, šimtus tūkstančių įvairiausių dydžių burbulų. Jie skraidė, o aš vis kartojau šį įkvėpimo ir išpūtimo veiksmą, kol pyktis susprogo kartu su visais įsivaizduojamais burbulais. Tai padėjo man, tai padeda mano vaikams, tai galėjo padėti daugeliui, kurie kadaise tiesiog nesuprato, nežinojo kas juos užvaldo, o tai kainavo labai daug. Tikriausiai jaunoji karta jau mokoma tokių dalykų, bet tarp mūsų daugybė tėvų auginančių vaikus ir visiškai nemokančių suprasti, jausti, valdyti ir paleisti aplankančias prastas emocijas. Gaila nemoku nusakyti kiek tai svarbu mūsų kokybiškiekms gyvenimams. Kiek tai svarbu santykiams, rezultatams, šeimos gerovei, laimei ir viskam, nes emocijos ir esame mes.
Stengiuosi suprasti kokie jausmai aplanko, stengiuosi su jais susipažinti ir labai stengiuosi juos išgyventi nekenkdamas sau ir svarbiausia mane supančiai aplinkai, o ypač vaikams. Tad kviečiu ir jus pradėti nuo mažų žingsnelių, nuo mažų žaidimų su savo vaikais, kad ateityje galėtumėte ir mokėtumėte vieni kitiems padėti pripildyti išsekusius kantrybės kibirus džiaugsmu. Pasidalinsiu keliais kvėpavimo žaidimais, kuriuos žaiskite net tada kai nėra blogai, žaiskite kiekvieną kartą kada prisiminsite, nes pradėti mokytis ir tuo labiau išmokti atėjus pykčiui, dar nepavyko niekam.
1. Žaidimas „Išpūsti muilo burbulus“.
Reikia įkvėpti iki pat pilvo dugno, tada truputuką įsivaizduoti, kad rankoje laikote pagaliuką su skylutę ir per ją į dangų išpūsti daugybę burbulų. Keli kartai ir pykčio, nerimo ir baimės nebeliks. Vaikams labai patinka.
2. Žaidimas „Būk balionas“.
Reikia užsimerkti ir ramiai, iš lėto, giliai, giliai įkvėpti, kol prisipildysite lyg balionas iki pat pilvo apačios. O tada lėtai išleisti orą ir vėl tapti tuščiu balionėliu.
3. Žaidimas „1,2,3“.
Reikia giliai įkvėpti oro ir skaičiuoti iki trijų, o iškvėpiant vėl suskaičiuoti iki trijų. Galima skaičiuoti ir iki daugiau.
4. Žaidimas „išpūsk ore“.
Reikia giliai pripildant visą pilvo apačią įkvėpti oro, o po to pašokti į viršų ir jame išpūsti visą orą su garsu: „fuuuu“ ar „puuu“. Tai daryti kuo garsiau ir aukščiau pašokus.
Tad kol už lango ne pyragai galima vakarus leisti žaidžiant šiuos 4 žaidimus, kurie ateityje gali padėti jūsų vaikams nugalėti užėjusias emocijų negandas, o be to, tai puikiausia pagalba kiekvienam iš mūsų. Išmokim ko mūsų nemokino, kad ateities kartos gyventų save ir aplinką mylinčios daug smarkiau.
P. S. Tiesa niekas neveiks ir vaikai to nedarys, jei jūs patys to nedarysite. ŽAISKITE!
