Žinoma, ačiū ir jums, draugai su vaikais, bet šįkart teks pastovėti tamsoje, nes visos šviesos nukreiptos į draugus, kurie atžalų neturi. Nes jiems nepakankamai dažnai sakau ačiū.
Ačiū už pabėgimą. Man patinka mamiškos kalbos. Bet ribotai. Nes jeigu apie tyreles ir palutes kalbu ilgiau nei 15 minučių, jaučiu, kad iš naujo išgyvenu tas nemiegotas naktis, apvemtas palaidines, apsitriedimą, kai viskas išeina per kalnierių, o ausyse vėl pradeda skambėti „Rain rain go away…“ ir „Dady shark tutudiutiutiu“… Man to labai pakanka namie. Visiškai, pilnai pakanka. Sakyčiau, gal net kartais per daug būna. Tad iš namų išvažiavus norisi pamatyti, kad ten, kažkur už sauskelnių ir nučiupinėtų langų yra kitoks pasaulis. Pasiklausyti apie intrigas darbe, augančias rinkas, naujausias knygas, karščiausias vakarėlių vietas, vienos nakties nuotykius ir spektaklius, kuriuose mojuojama ne burtų lazdelėmis.
Draugai be vaikų šiuo klausimu yra kaip vėjo gūsis – jie ima tave už rankos ir neša per viską, ką tu pramiegojai, nes vaikas eilinį kartą 3 kartus kėlėsi naktį. O paskraidžius ant to stebuklingo kilimo labai gera grįžti ant to kleckuoto kilimo pas savo mažylį.
Ačiū už priminimą. Už priminimą, kas mes buvome iki tapdami mamomis ir tėčiais. Kokie buvome laukiniai, kokie buvome pašėlę, smagūs, smarkūs, ambicingi. Kiek daug dalykų, dėl kurių dabar ir gėda, ir smagu, padarėme. Kai tau primena, kas tu esi po visais tais mamiškais apdarais ir tėvystės knygų filosofija, tuomet ir į savo nenuoramą imi žiūri atlaidžiau ir supratingiau, nes juk pats nebuvai angelas ir nesi. Ir šiaip tu niekur nedingai. Esi tas pats ar pati, kurį pamilo tavo vyras ar žmona, tas pats, į kurį lygiavosi ar lygiuojasi draugai. Toks pat įdomus ir brangus, net jei ir galvoji kitaip...
Ačiū už pjedestalą. Bevaikis draugas niekada nepurkštaus ir nesiginčys su tavimi dėl to, ar „mama būti lengva“. Jis visada tik pritariamai linguos galvą...
Daugiau skaitykite čia.
