Anot etnologės, mūsų tautosakojo nuo seno buvo minima ne Velykų bobutė, o Velykė. Ji buvo suprantama kaip nežmogiška, neapčiuopiama būtybė, paukštės pavidalo, kuri vaikams palikdavo margučius ypatingose namų vietose. Tad iš kur gi atsirado Velykų bobutė? „Aš ją vertinčiau skeptiškai, nes gal kažkas pagalvojo, jei yra Kalėdų Senelis, jam į porą reikia duoti Velykų bobutę. Bet galiu perpasakoti paliudijimą iš XX amžiaus pradžios, kuris užrašytas kupiškėnės Elvyros Dulaitienės-Glemžaitės knygoje „Kupiškėnų senovė“. Ten aprašoma, kad tais laikais per kaimus eidavo Velykė. Ji buvo graži, ilgais plaukais, jauna mergina, pasipuošusi tautiniais drabužiais ir nešina kraitele margučių, kuriais apdovanodavo vaikus. Mažieji nesuprasdavo, kaip čia yra, kad jos kraitelė visada pilna. Bet nematydavo, kad mamos ją išlydėdamos sudėdavo kiaušinių“, – pasakojo G.Kadžytė.
Remiantis tuo ji ir dabar ragina tėvus ar mokytojus būtent taip vaizduoti Velykę – jauną ir gražią, kuri būtų džiaugsmas vaikams. „Juk mes švenčiame pavasario jaunystės metą. O jis yra orientuotas į vaikus, paauglius, kurie bus ateitis. Kaip sako žemdirbiai, pavasario viena diena rudens vieną savaitę turtina. Taip yra ir čia. Argi mes tuos margučius taip gražintume, jei namuose nebūtų vaikų ar vaikaičių? Ar keptume tuos avinėlius ar paukštukus? Daug paprasčiau į tai žiūrėtume. Būtent Velykų metas yra labai smagus vaikams. Tarkime, ir tos tradicijos, kai per Velykų pusryčius mama ar tėtis vieną margutį padalija į tiek dalių, kiek yra šeimos narių. Visi už stalo pasiima po galabėlį. Ir vaikas, imdamas tą savo dalelę, supranta, kad jis yra šeimos dalis. Net ir nemėgstantys kiaušinių, tą gabalėlį suvalgo“, – pasakojo etnologė.
Dar vienas svarbus dalykas, kurį daugelis šiandien pamiršta – Velykų ir krikšto tėvų sąsaja. Anot G.Kadžytės, nuo seno yra tradicija, kad laikotarpiu nuo Velykų iki Atvelykio pas savo vaikus turėtų apsilankyti krikšto tėvelis arba krikšto motinėlė. Jei vaikai didesni, savo krikšto tėvelius gali aplankyti ir patys.
Kita tradicija – lalauninkavimas. Tiesa, tą darydavo jau ne vaikai, o jaunimas. „Jei į savo kompaniją pakviesdavo ką nors iš jaunesnių, tai jau būdavo įrodymas, kad jis to nusipelnė, kad buvo pastebėtas ir gali prisijungti prie vyresniųjų“, – teigė etnologė. Sekmadienis po Velykų – Atvelykis – taip pat buvo atitinkamai švenčiamas, mat jis buvo dar vadinamas „vaikų velykėlėmis“. Patys mažiausieji gaudavo galimybę išmėginti nudažyti kiaušinį ir kam nors jį padovanoti.
Pasak G.Kadžytės, su dovanomis per Velykas nereikėtų persistengti. „Esminis dalykas yra margutis, gali būti ir šokoladiniai kiaušinukai, gali būti prasmingesnė dovanėlė – spalvinimo knygelė. Tai, kas lavina vaiką. Tai kas yra įdomu – dėlionės, galvosūkiai. Bet persistengti nereikia, tiesiog parodyti, kad svarbiausias yra margutis“, – teigė etnologė.