– Kokias knygas skaitei, kai buvai vaikas?
– Mėgau viską, ką parašė Janet ir Alanas Ahlbergai – „Policininkai ir plėšikai“ yra viena mano mėgstamiausių knygų, nes ji juokinga, be to, joje daug detalių, kurias vaikas gali tyrinėti. Be to, tos knygos auga kartu su tavimi – visada mylėjau plėšikę močiutę ir jos pavogtą lapės kailį. „Tigras, užsukęs į svečius arbatos“, „Mikė Pūkuotukas“ ir istorijos apie trolius Mumius dar dabar yra vienos mano mėgstamiausių knygų!
– Jei galėtum būti knygos veikėju, kuo būtum?
– Norėčiau būti Eloiza iš Kay Thomson ir Hilary Knight knygų, nes gyventi Niujorko Plazos viešbučio apartamentuose 6-tajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atrodo kaip svajonė...
– Kas geriausia skaitant knygas?
– Geriausia tai, kad tikrai yra knyga kiekvienam, ir tai, kad gali leistis į įvairiausius nuotykius, patogiai sėdėdamas fotelyje. (Ant mano kelių visuomet tupi bent vienas šuo, tad ir jis gauna patirti tuos nuotykius kartu!)
– Kuri knyga yra tavo visų laikų mėgstamiausia?
– „Tigras, užsukęs į svečius arbatos“, kurią parašė Judith Kerr. Istorija nuostabi, gražios ir iliustracijos, bet man labiausiai patinka tai, kad mažoji mergaitė išėjo vakarieniauti į kavinę, apsirengusi pižamą. Man tai atrodė taip įdomu ir nepaprasta, ir aš visada tikėjausi, kad susiklostys tokia situacija, kaip arbatos užsukęs tigras, kuri privers mane eiti su pižama vakarieniauti kavinėje...
– Be knygų skaitymo, ką dar svarbiausio gali padaryti tėvai, norėdami padėti savo vaikui vystyti bendravimo įgūdžius?
– Nepaprastai svarbu kasdien bendrauti su vaikais, nekalbant su jais „iš aukšto“. Vaikai iš tiesų yra daug gudresni, nei mes, suaugusieji, manome. Jiems patinka iššūkiai, jiems patinka, kai su jais kalbama dėmesingai. Nemanau, kad vaikams būtina viską suprasti, ir jei galvosi, kad jiems neįdomu, tai praleisi progą su jais be galo įdomiai pasikalbėti. Dievinu kalbėtis su savo mažais sūnėnais – jie yra visiškai pakvaišę ir turi nuostabius požiūrius ir nuomones apie pasaulį, ir, tiesą sakant, kai kurie suaugusieji galėtų iš jų pasimokyti! Kaip iliustruotojui, manau, verta pasakyti, kad piešimas bei kūryba yra dar vienas bendravimo būdas.
– Kokį vaidmenį skatinant tavo rašymo įgūdžius vaidino tavo tėvai?
– Mano tėvai tikrai skatino mane būti kūrybingam. Atsimenu, kai per vienas mokyklines atostogas visai nebeturėjau ką piešti – buvau jau nupiešęs viską, ką turėjome namuose – mano mama davė man plytą! Tai buvo labai ilga vasara...
Mano senelis taip pat buvo didelis įkvepėjas man augant, nes jis pats buvo rašytojas. Kai pradėjau eiti į mokyklą, jis man parašė istoriją, ką per dieną veikia mano žaislai. Tokias istorijas jis rašė kiekvieną dieną maždaug ketverius ar penkerius metus, kol galiausiai pačias geriausias sudėjo į knygą, kurią dar tebeturiu.
– Kaip paskatinti savo vaikus ir anūkus skaityti? Kokias knygas tau patinka skaityti su vaikais?
– Svarbiausia padaryti, kad skaityti būtų smagu. Jei mano sūnėnai skaito kažką, kas jiems nepatinka, neverčiu jų pabaigti. Kartais skaitymas gali tapti „mokykliniu“ ir būti nuobodus, ir labai svarbu, jei tik įmanoma, užbėgti tam už akių. Manau, kad jei tik kažką skaitai, visai nesvarbu, kas tai. Kai mano brolis buvo mažas, jis amžių amžius praleisdavo skaitydamas atlasus ir žemėlapius! Skaitykite su vaikais net kai jie išauga iš paveikslėlių knygų amžiaus – skaitykite juokingais balsais, kvailiokite – tai geras būdas vaikus sudominti. Savo sūnėnams stengiuosi leisti rodyti kelią patiems – jei jie nori su manimi skaityti, aš tuo mėgausiuosi, kad ir ką skaitytumėme!
