Suomė Linda Liukas, knygos „Labas, Rube“ („Hello Ruby) autorė yra viena iš organizacijos Rail Girls įkūrėjų. Rail Girls yra ne pelno siekianti organizacija, kuri 270-yje miestų visame pasaulyje moko merginas ir jaunas moteris programuoti. Žinutė, kurią Linda siunčia visam pasauliui yra labai paprasta: technologijų pasaulis nėra vien spoksojimas į kompiuterio ekraną, o interneto aplinkos kūrimas nėra vien bukas kodavimas, tai saviraiškos forma, poezija ir žaidimas.
Vienas iš išskirtinių Lindos sugebėjimų – paaiškinti vaikams, kaip veikia technologijų pasaulis paprastais žodžiais. „Kalbėdama apie tai su vaikais, visų pirma prisimenu, kokia aš buvau vaikystėje. Klausiu, kas juos domina, kas jaudina. Mano knygos dažnai prasideda nuo klausimų, kuriuos per susitikimus man užduoda patys vaikai. Pavyzdžiui, kartą vienas mažas berniukas manęs paklausė ar internete yra jam vietos. Aš pradėjau aiškinti: „ne, internetas yra tinklas, savyje talpinantis serverius, išdėstytus visame pasaulyje. Gali apie jį galvoti kaip apie informacijos greitkelį arba skaitmeninį kosmosą“. Staiga aš supratau, kad kalbu apie internetą, kuris buvo 1990-aisiais. Šiam septynmečiui internetas yra visiškai kitas dalykas – jis niekada nuo jo nebuvo atitrūkęs. Jis nepažino pasaulio be interneto. Todėl turėjau sugalvoti kitokią metaforą. Pradėjau lyginti internetą su sniego pilimi ir sukūriau apie tai istoriją“, – pasakojo Linda.
Ji sutinka, kad šiandien daug kas yra lengviau: žmonės nebeturi galvoti, norėdami išspręsti problemas, nes jas gali „išgooglinti“. Bet tai neatrodo labai derlinga žemė, kurioje norėtume auginti ateities kompiuterių mokslininkus. „Mano manymu, 1970-ieji turėjo savo žavesio. Galėjai pamatyti, kaip atrodo tranzistorius, galėjai išardyti kompiuterį ir pažiūrėti, kas jo viduje. Bet kartu jaučiu, kad mūsų diskusijose susikoncentruojame tik ties vienu dalyku – laiko, kurį vaikai praleidžia prie ekranų, ir pasyvų technologijų galimybių išnaudojimą. Jei būčiau mama, pirmas dalykas, ko išmokyčiau savo vaiką, tai domėtis technologijomis ir jų nebijoti. Nesijaudinčiau per daug dėl programavimo kalbos ar laiko, praleisto prie ekranų. Svarbiausia yra požiūris į technologijas, nes nežinome, kokia yra programavimo ateitis“, – sakė pašnekovė.
Anot jos, ateities kartos rečiau naudosis ekranais, nes visas komandas kompiuteriui duos balsu. „Mes turime tam paruošti žmogaus psichologiją, nes daugelis techninių sprendimų, kurie dabar yra sukuriami, pavyzdžiui, algoritmai, yra nukreipti į priklausomybės atsiradimą. Gal reikėtų pradėti diskutuoti apie tai, koks tokių algoritmų tikslas? Galbūt reikėtų susikoncentruoti ties mokymusi, žinių troškimu ir linksmybėmis“, – svarstė Linda.
Kokį patarimą ji turėtų ateities kartoms? „Turėkite kelias skirtingas tapatybes. Kaskart kai einu į konferenciją, manęs prašo pasakyti, kaip mane apibūdinti. Aš esu rašytoja, iliustratorė, programuotoja, galbūt ateityje būsiu mokytoja arba poetė. Man sako, visa tai labai gražu, bet gal aš galėčiau išsirinkti vieną apibūdinimą. Ne, aš negaliu! Ateityje visi turės kelias tapatybes. Vaikams, kad jie būtų sėkmingi, rekomenduoju į technologijas žvelgti smalsiai ir be baimės, o kartu atrasti su technologijomis nesusijusius pomėgius. Aš jums patariu: išsiaiškinkite, kurioje srityje jums gerai sekasi, ir pritaikykite ją programavimui. Mums reikia biologų, kurie galėtų programuoti, mums reikia balerinų, kurios suprastų technologijas. Turėkite bent dvi tapatybes“, – sakė Linda.
Apie visa tai ji kalbės jau netrukus konferencijoje „Drąsa veikti kitaip“. Čia pranešimus taip pat skaitys bestselerio „Juodoji gulbė“ autorius Nassimas Nicholas Talebas, technologijų entrepreneris Niras Eyalas, daugiau nei 500 startuolių įkūrėjas Dave McClure, rinkodaros ekspertas Bobas Hoffmanas ir kiti.
