Na gerai, viskas kaip ir suprantama – žmogau, turi būti iškalbingas ir kūrybiškas, ką bedirbtum. Turi greitai reaguoti į besikeičiantį pasaulį, o ne kruopščiai vykdyti smulkiai surašytas instrukcijas. Tačiau kodėl mes auginame dar vieną standartiškai mąstančių, vienodų robotukų armiją, kuri ateity bus įgali tiktai paklusti?
Smalsumas vs. paklusnumas
Nežinau kaip jums, bet man teko raudonuoti prieš vyresnius giminaičius, pas kuriuos svečiuojantis mano vaikai vis mėgindavo atidaryti spintelių dureles ir pasižiūrėti, kas jose laikoma. „Kaip keista. Mūsų vaikai niekada niekur nelandžiojo”, – stebėjosi giminės. Tiesą sakant, ir aš tuomet, drausmindama savo vaikus, stebėjausi – kaip dvimetis gali neturėti natūralaus smalsumo tyrinėti pasaulį? Kaip jam gali nerūpėti? Gal tose spintelėse gyvena ne tik tvarkingai surikiuoti servizai, bet ir slibinas ar drakonas? O jei ir negyvena, na gal bent jau galima kištelt nosį ir tuo pačiam įsitikinti?
Vėliau supratau, kodėl kai kuriems vaikams tai nerūpi. Šventai tikiu, kad visi vaikai iš prigimties yra smalsūs, trokštantys pažinti pasaulį, tačiau vos gimę papuola į „negalima” suaugusiųjų pasaulį.
Bet kuris psichologas pasakys, kad didžiausias vaikų troškimas – tėvų meilė jiems, todėl vaikai padarys viską, kad ją pelnytų. Vaikai nekvaili, jie stebi, koks elgesys džiugina mamą, ir ilgainiui ima taip elgtis. Taigi, tėvams tampa didelė atsakomybė nuspręsti, kokiais prioritetais gyvenime vadovautis. Kitaip tariant, kur kreipsi energiją, ten ir turėsi rezultatus.
Jei nenori nemandagaus vaiko, kuris visur lįstų ir šniukštinėtų, akcentuok tai kas akimirką! Kol galiausiai vaikas taps abejingas viskam, ne tik tetos servizams. Ne ne, sakysite, ne viskam jis bus abejingas! Tik tam, ko imti ir apžiūrinėti negalima. Bet gi vaikas domėsis tais dalykais, kuriuos mes jam pasiūlysime – knygelėmis ar lavinančiais žaidimais. Kitaip tariant, vaikas bus smalsus pagal instrukcijas. Kai pagalvoji – skamba kaip visiška nesąmonė. Taigi smalsumas – toks nedresuojamas gaivališkas dalykas. Ne. Pasirodo, dresuojamas.
Kodėl siekiame suvienodinti vaikus?
Prisimenu, kai su savo pirmagimiu pradėjome lankyti dabar itin populiarią „Yamaha” muzikos mokyklėlę. Įsivaizduokite, vos pusantrų metukų energingas, socialus, netgi sakyčiau charizmatiškas berniukas nelabai norėjo ramiai sėdėti ant kilimo ir klijuoti snaigių. Tai mokytoja nieko nelaukdama jam „išrašė” diagnozę: „Žinokit jūs žiūrėkit, jam sunku susikaupti, ir mokykloje bus sunku mokytis”. Jūs rimtai? Dvejų metų vaikas privalo susikaupti ir domėtis snaigėmis? Iki dabar esu be žado. Tik suku galvą, kaip apsaugoti vaikus nuo tokių pedagogų, kad ateity jiems nereiktų visų tų jau minėtų viešojo kalbėjimo ir kūrybiškumo pamokėlių. Nes ne, piešimas pagal kruopščiai vykdomas taisykles nėra kūrybiškumo ugdymas. Tai daugių daugiausiai technikos mokymas. O dėl manęs tai mano vaikai gali ir nemokėt piešti. Ir aš nemoku. Ir va, kažkaip gyvenu.
Mokykla vs. žinių troškimas
Niekaip nesuprantu, kodėl tiems mažiems pasaulio gyventojams, kurie dar neseniai saujomis sėmė gyvenimą – net ir tiesiogiai – ragaudami smėlį ar sniegą, kurie viską aplinkui tyrinėjo, atėjus į mokyklą dingsta bet koks noras pažinti pasaulį. Na kodėl?
Neseniai rašiau straipsnį apie mokymą namuose propaguojančius tėvus. Kadangi mažai ką apie juos žinojau iki šiol, man buvo tikrai gera girdėti, kaip tokie vaikai viską su džiaugsmu mokosi natūraliai – skaičius pažįsta sverdami produktus kepamam pyragui, ar eidami su mama apsipirkti. Gamtą pažįsta būdami gamtoje, o ne tik iš knygų. Gal tos mamos pedagogams galėtų vieną kitą paskaitėlę pravesti?
Ribos, ribos, ribos
Aš gink Dieve ne už tai, kad vaikai augtų kaip laukiniai maugliai – tikrai taip, rankas reikia nusiplauti prieš sėdant prie stalo. Negalima muštis, skaudinti kito. Reikia būti mandagiems, visada pasisveikinti, padėkoti, atsisveikinti. Nors toli gražu ne visi suaugusieji taip daro, bet neimkime iš jų pavyzdžio. Jei atėjai į klasikinės muzikos koncertą, privalai tylėti kaip pelė po šluota. Net jei tau treji ar ketveri. Nors aš mieliau mažylius vesčiau į tokį klasikinės muzikos koncertą, kur jiems nereiktų per vargą tylėti, o kur vaikai besiklausydami muzikos galėtų šokti, linguoti, straksėti. Ar prarastume kažką nuo to? Per mažai pagarbos būtų atlikėjams? O aš manau, kad jiems būtų kur kas maloniau matyti, kokius gerus jausmus vaikams sukelia jų atliekama muzika.
Jei jau dabar taip vertiname kritinį mąstymą ir net suaugusiuosius to mokome, naudokimės juo ir augindami vaikus. Ir kai kas nors jūsų vaikams pasakys nešokinėti ant lovos, ar nekrykštauti, jūs paklauskite patys savęs „O kodėl tai yra blogai?”. Aš, pavyzdžiui, nesuvokiu, kodėl yra blogai vaikui garsiai juoktis ar krykštauti? Nuoširdžiai nesuprantu. Tai pačios gražiausios emocijos, kurių mes sau dažnai nebeleidžiame. Man netgi kyla klausimas, kodėl kai kuriuos suaugusiuosius tokios vaikų reiškiamos emocijos supykdo? Aš jų vietoj savęs paklausčiau, iš kur manyje kyla tas negatyvus jausmas, ir kodėl? O ne pykčiau ant tų vaikų, kurie dar neprarado įgimto noro džiaugtis gyvenimu.
