Emocijų uraganas įtraukia ir tėvus, ir vaikus
Net ir suaugę nenoriai pripažįsta, kad vykstančios skyrybos verčia juos jaustis nepilnaverčiais, kad sunku užgniaužti ambicijas, išgyventi stipriai pažeistos savivertės dramą, rašoma pranešime spaudai. Ką jau kalbėti apie vaikus, kuriems net savo jausmų įvardinimas yra sunki užduotis, o juos įsisąmoninti, priimti, išmokti suvaldyti be suaugusiųjų pagalbos beveik neįmanoma. Tačiau bene svarbiausias, taikų tolimesnį gyvenimą ir tarpusavio bendravimą nulemiantis veiksnys skyrybų metu, kaip tik ir yra šių vaikų vidinė ramybė ir saugumas. Dėl to verta stengtis – kreiptis į vaikų psichologą arba bent pasirinkti abiem pusėm priimtiną, objektyvų žmogų, kuris galėtų būti tarsi tarpininku visiems šeimos nariams.
Bendrystė pasaulio pabaigai įveikti
Vienas iš pagrindinių sunkumų, kuriuos patiria besiskiriančių tėvų vaikai, tai – saugumo jausmo praradimas. Vaikų psichologė Lina Čepulytė sako, kad labai svarbu padėti vaikui atkurti tą saugumo jausmo ir apskritai susivokti savo jausmuose: juos atpažinti ir priimti. Tai nebūtinai vyksta tiesioginio pokalbio metu. Dažnai vaikams paprasčiau atskleisti savo emocijas per įvairias kūrybines užduotis, jas vėliau aptariant. Psichologė ypač akcentuoja bendrystės svarbą. Tėvų skyrybos vaikams prilygsta pasaulio pabaigai, prieš kurią jie liko stovėti vieni. Vaikui padėti gali ne tik individuali specialisto konsultacija, bet ir toks pats, kaip jis bendraamžis. Grupiniame užsiėmime vaikams, patiriantiems tėvų skyrybas ar nedarną šeimoje, dalyvauja panašaus amžiaus vaikai ir vaikų psichologas. Ilgainiui vaikas ima suvokti, kad jis ne vienas, ne vienintelis, kad yra ir kitų vaikų, išgyvenančių tą pačią pasaulio pabaigą. Panaši patirtis sujungia, palaiko ir labai padeda.
Ne laikas ir ne vieta baimėms
Tam, kad terapijos procesas vyktų sklandžiai, vaikas turi gerai jaustis aplinkoje, į kurią jį atvedė tėvai. Ir jei suaugę labiau linkę savo problemas spręsti akis į akį, tai vaikams buvimas su kitais vaikais, net ir ne pačiomis smagiausiomis aplinkybėmis, visuomet yra malonesnis ir pats savaime terapinis. Supratęs, kad jo situacija nėra išskirtinė, vaikas pamažu ima į ją žiūrėti kitaip ir ieškoti išeities taškų.
Pasitaiko, kad besiskiriantys tėvai tiesiog nenori vaikų vesti į grupinę terapiją. Galbūt baiminasi, kad jų šeimos asmeniniai reikalai pasieks daugiau ausų, tiksliau ausyčių, nei norėtųsi, gal baisu, kad vaikas pradės uždavinėti nepatogius klausimus. Psichologė ragina atsisakyti nepagrįstų abejonių ir susitelkti ties savo vaiko gerove. Kiti terapijos dalyviai – vaikai išgyvena tą patį skausmą kaip ir jūsiškis, o grupėje dirbantys psichologai suinteresuoti kuo labiau jiems padėti – tai viskas, apie ką turėtumėte galvoti.
Kas toliau?
L.Čepulytė pabrėžia, kad grupiniai užsiėmimai su vaikais yra reikšminga pagalbos skyrybas išgyvenančiai šeimai dalis, tačiau ne mažiau svarbu tolimesnis pagalbos palaikymas. Prieš ir po grupinių užsėmimų vyksta individualios tėvų konsultacijos, kurių metu psichologės pataria, kokie pagalbos palaikymo būdai tinkami konkrečiam vaikui. Itin svarbu, kad tėvai laikytųsi šių rekomendacijų.
Skyrybos yra ilgai trunkantis, emociškai sunkus procesas ir, deja, išgyti, išgėrus stebuklingą piliulę, nepavyks. Čia kur kas svarbiau kalbėtis, atpažinti savo jausmus, ieškoti pagalbos kelių sau ir savo vaikams.
Vaikų psichologų vedama grupė 7-10 metų vaikams, išgyvenantiems tėvų skyrybas, prasideda sausio 10 d. Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“. Daugiau informacijos čia.
