- Būti seneliu tau lengviau nei būti tėčiu?
- Tai labai paprastas klausimas, bet aš pasimetu, kai galvoju, kaip jį atsakyti. Nes tam sunku rasti žodžius. Ir vaikai, ir anūkas yra didžiausia gyvenimo dovana. Ar galima jiems padalinti meilę? Kiek beduotum, man atrodys mažai. Būti ir tėvu, ir seneliu yra palaima. Ir džiaugsmas. Ir suteikia jėgų. Tiesiog, tai gyvenimo džiaugsmas ir prasmė.
- Jei dabar vėl reikėtų auginti savo vaikus iš naujo, ką keistum? Ar būtum toks pat tėtis ar kažką darytum kitaip?
- Yra vienas dalykas, dėl kuriuo jaučiuosi skolingas. Praleisčiau su vaikais daugiau laiko. Jie augo, kai reikėjo šeimai sukurti ekonominius pamatus nuo nulio, o kartais ir nuo minuso. Dėl šio tikslo prarasta daug laiko kartu. Jo man labiausiai gaila.
- Kaip manai, šiais laikais vaikus auginti lengviau ar vis tik šiame supermamų ir supertėčių amžiuje tėvams - kur kas daugiau iššūkių?
- Nematau skirtumo, kada auginti vaikus, jeigu jie yra mylimi. Ir niekada nekreipėm dėmesio į kažkokius blėnius iš šono. Kai augo Augustė, 1993 metais draugai Danijoje padovanojo tokią velvetinę nešyklę kūdikiams. Aš joje dukrą žiemą nešiodavausi ant krūtinės, po padidinta striuke užsisegęs. Šilta jai būdavo, ramiai miegodavo. Bet tai kiek sulaukdavau reakcijų! Dažniausiai tokių kaip „niekas taip nedaro“.
- Kokie tau pačiam buvo didžiausi tėvystės iššūkiai?
- Augustė gimė per Rusijos organizuotą ekonominę blokadą, ankstyvą pavasarį. Namie buvo šalta, vystyklus skalbdavau po darbo išsivirinęs virtuvėje su tarkuotu ūkišku muilu. Užtat rankos buvo visada švarios ir vaikas užgrūdintas (juokiasi). O sunkiausiai, aišku, būna, kai vaikai suserga ar susižeidžia. Negali iš jų skausmo ar kančios perimti ir tai labiausiai spaudžia galvą.
- Tavo vaikai jau užaugę. Ar tiesa, kad kuo didesni vaikai tuo daugiau problemų?
- Na, kaip užaugę? Vienas, sūnus Vincentas, dar nepilnametis (šypsosi). Kiekvienam amžiui galioja savo problemos. Manau, reikia tiesiog suvokti, kad vaikus augini ne sau ir jie nėra tavo nuosavybė. Jie gyvena ir gyvens savo gyvenimą draugiškame ir svetimame pasaulyje. Reikia abipusės pagarbos ir meilės. Taip pat ir sprendžiant problemas.
- Kokie vaikų klausimai tau pačiam labiausiai įsiminė ir buvo sudėtingiausi?
- Aš neišskirsiu kažkurio konkretaus klausimo. Bet, sakyčiau, tai tokie paprasti mažų žmonių klausimai apie sudėtingus dalykus, kurių suagusieji vienas kitam negali atsakyti. Pavyzdžiui, pamenu, vieną tokią vaikišką reakciją troleibusų stotelėje apie kosmetikos padauginusią moterį: Tėti, o kodėl moteris tokia per graži? Ką atsakyti? (juokiasi).
- Kaip su savo vaikais kalbėjaisi suaugusiųjų temomis? Ką patartum kitiems, kurių šis nesmagus etapas dar tik laukia?
- Paprastai, aiškiai ir be išvedžiojimų. Vaikai nemoka meluoti. Ir jiems nereikia meluoti. Nes tada jie išmoks meluoti.
O kaip V. Radzevičiui pavyks įveikti DELFI iššūkį ir atsakyti į skaitytojų atsiųstus savo atžalų klausimus?
Kaip močiutė galėjo gyventi be mobilaus telefono ir feisbuko?
Močiutė turėjo daug draugių ir kaimynių, kurios buvo ir išmanesnės nei telefonas, ir daugiau žinojo nei feisbukas. Ir joms bendraujant net pietūs prisvildavo. Kartais močiutės subėgdavo į grupes, rodydavo savas nuotraukas, vieną kitą aptarinėdavo, blokuodavo ar palaikindavo. O vėliau visi močiučių įgūdžiai, patirtis ir elgesys buvo perkelti į telefonus ir feisbuką.
Kodėl kažkas sugalvojo keiksmažodžius, jei jų negalima sakyti?
Keiksmažodžiai sugalvoti tam, kad žmonės, pavyzdžiui, vairuotojai nesipyktų vienas su kitu, o jausmingai galėtų pasikalbėti patys su savimi už uždarų durelių. Dažniausiai jie galvoja, kad jų niekas negirdi, todėl netyčia juos ir sako.
Kodėl mano tėtis perka alų, jei už tuos pinigus galėtų man nupirkti daug saldainių?
Ne iš gero gyvenimo. Saldainių gali nusipirkti bet kada, o alaus – ne visada.
Ar Dievas gali padaryti, kad brolis turėtų savo kitą kambarį ir iš jo niekad neišeitų?
Gali, bet Dievas daro tik gerus darbus ir nenori nieko nuskriausti. Tai geriau susitarti su broliu tiesiogiai.
Kaip žmonės pasigamino pirmus įrankius, jei neturėjo jokių įrankių?
Pirmiausiai buvo dirbama lazda ir akmeniu. Ir su jais dirbant jie tiek apsidirbo, kad viskas virto įrankiais, su kuriais buvo padaryti kiti įrankiai.
Kai gimsta kūdikis, kodėl jis būna toks nelaimingas ir verkia?
Prieš gimstant jam buvo šilta, ramu ir gera, o gimstant gerokai aplamdo šonus, ryškiai apšviečia ir dar palaiko už kojų žemyn galva. Kam tai gali patikti?
Kodėl krabai vaikšto šonais?
Nes jei jie vaikščiotų tiesiai, juos gali supainioti su vorais. O vorų daug kas bijo.
Kodėl mes gyvename ant šitos Žemės, o ne ant kitos?
Aš visada galvoju: o ar mes tikrai gyvename ne ant kitos Žemės? Nes man šita dažnai primena tą kitą. Tarsi jos ir nesiskiria, bet kažkokia nuojauta yra.
Kada tėtė ir mama numirs, kaip aš galėsiu pasirinkti naujus tėvus?
Manau, galėsi susikaupęs su tėte ir mama visada pakalbėti mintimis ir rasi sprendimą, kaip ir ką padaryti geriausiai. O jei ką nors darydamas abejosi, visada pagalvok, ar tam pritartų tavo tėvai.
Kodėl visi žmonės turi skirtingus veidus ir kai kurie jie tokie negražūs?
Nes jei visi būtų vienodais veidais, niekas nežinotų, kada kieno gimtadienis. Labai sumažėtų švenčių, o ant žurnalų viršelių galėtų būti bet kas. O jei tau kai kurie negražūs, tu geriau niekam nesakyk, nes skoniai labai skiriasi.
Kodėl žmonės neturi uodegos?
Išduosiu paslaptį – uodegos galiukas nugaros apačioje liko. Jį net galima užsigauti labai skaudžiai. Juk kažkada žmonės uodegas turėjo, bet buvo nutarta jų atsisakyti. O jos tapo nereikalingos, kai atsirado durys. Jos uodegas prispausdavo.
Kodėl mes anksčiau būdavome kaip bezdžionės, bet tapome žmonėmis, o bezdžionės taip ir liko bezdžionėmis?
Nieko naujo nepasakysiu. Tos beždžionės, kurios mokėjo dirbti, virto žmonėmis. Kurios nedirbo – liko beždžionėmis. O tie žmonės, kurie nedirba, taip pat gali virsti beždžionėmis.
Kodėl himną mes giedame, o ne dainuojame?
Giesmės ir giedojimas būdingas kai kažkuo tiki. O jei tiki Tėvyne, tai ir himną giedi.
Kaip sėklytė iš tėčio atsiranda mamos pilve?
Labai panašiai, kaip sėjant. Išpuoselėji reikalingą plotą, randi duobutę, įterpi į ją sėklytę, palaistai ir lauki, kas užaugs. Kartais užauga, kartais ne.
