– Auginate keturis vaikus. Ar visada svajojote turėti didelę šeimą?
– Net nežinau. Pamenu, kad būdama vaikas vasaras leisdavau pas močiutę kaime, kur suvažiuodavo daug vaikų, daug giminaičių. Man tas jausmas buvo labai malonus, man patikdavo šventės kartu. Bet apie tai, kiek pati turėsiu vaikų, anuomet negalvojau.
– Daugelis sako, kad tris-keturis vaikus auginti yra lengviau nei vieną. Ar sutinkate su tuo?
– Kai turi vieną, turi dvi rankas ir dar vieną žmogų šalia. Kita vertus, kai gimsta vienas, viskas sukasi aplink jį. Nelengva auginti ir vieną, ir keturis, bet nepasakyčiau, kad ir labai sunku. Kai susiplanuoji, pripranti, įeini į ritmą, streso būna mažiau. Gal tik dėmesį sunku visiems paskirstyti. Turi daug ko atsisakyti, kad galėtum su kiekvienu vaiku asmeniškai pabendrauti, kiekvienam skirti daugiau nei 8 minutes per dieną.
– Ar tai ir yra didžiausias iššūkis?
– Tai yra prioritetų susidėliojimas, kai turi savo asmeniniame gyvenime kažko atsisakyti. Bet po to pagalvoji – o kiek gi to laiko beliko su vaikais būti? Prisivaikščiosi į tuos koncertus, ir su draugėmis prisibūsi, dabar yra laikas su vaikais, toks gyvenimo etapas ir tiek žinių. Man tokia mintis pati geriausia.
– Su kokiomis reakcijomis susiduriate, kai pasakote, kad auginate keturis vaikus?
– Būna įvairių. Ypač Amerikoje žmonės stebisi, nes jie įpratę šeimas sukurti vėliau, o mes, anot jų, tokie jauni ir jau turime keturis didelius vaikus. Bet tarp mūsų draugų yra porų, kurios augina ir tris, ir keturis vaikus. Todėl nesijaučiu išskirtinė ar padariusi kokį nors didvyrišką darbą. Tai yra normalu. Kažkas ir penkto laukiasi.
– Viename interviu minėjote, kad nenorite būti supermoteris. Ar juntate visuomenės spaudimą tokia būti?
– Žurnaluose dažnai būna aprašyta, kaip puikiai mamos susitvarko: ir verslą įkūrė, ir vaikus augina. Bet pati sau tokių tikslų nekeliu. Esu kitokia, man to nereikia. Nejaučiu spaudimo, nes jo nepriimu. Gyvenu sau ir kitų nuomonė man nėra tokia reikšminga. Kiek užsiimu darbine veikla, tiek man užtenka. Labiausiai save realizuoju būdama su vaikais, bent jau šiuo gyvenimu etapu.
– Jūsų vyresnėlei – 15 metų, mažiausiajai – treji. Kokį skirtumą juntate tarp vaikų auginimo – prieš 15 metų ir dabar?
– Man asmeniškai labai didelis skirtumas. Kai gimė Marija, man buvo 27-eri, dabar atrodo, kad mažai ką išmaniau, nors ir domėjausi, ir skaičiau, bet su patirtimi ateina kitos žinios, aplinkiniai labai daug ko išmoko, kitaip imi žiūrėti į tam tikrus dalykus. Galiu pasakyti, kad labai skirtingai auginau visus keturis vaikus. Kaskart turėjau daugiau patirties, labai domėjausi vaikų auginimu, psichologija, ko jiems reikia, kaip su jais bendrauti. Stengiausi kuo daugiau perskaityti, sužinoti, kaip veikia smegenys, kaip bendrauti su paaugliais, net ėjau į kursus, skirtus paauglių tėvams. Manau, kad kiekvieni metai atnešė patirties ir žinių, kurios padėjo.
– Ieškote žinių knygose, bet ne forumuose?
– Aš mielai skaitau. Daug ką rekomenduoja ir mano vyras Marius. Gali tai būti net ir netiesiogiai susiję su vaikais, bet tokia knyga kaip „History Of The Human Body“ tinka visiems gyvenimo atvejams. Interneto forumuose žinių neieškau, stengiuosi kritiškai įvertinti kiekvieną informaciją.
– Daug keliaujate. Ar matote didelį skirtumą tarp požiūrio į vaikus, auklėjimą Lietuvoje ir svetur?
– Visur visokių žmonių yra. Galbūt pas mus dar yra toks užsisenėjęs požiūris, kad vaikas nėra asmenybė, su juo kalbama kaip su mažu vaiku, dažnai iš aukšto, iš kitos pozicijos, mažai kas pritūpia. Pamenu, mes įlipdavome į lėktuvą, kai dar buvo Lietuvos avialinijos, ir vaikai manęs klausdavo, kodėl su jais čia nesisveikina. Kai skrendi Amerikoje, stiuardesės dažnai ir pritūpia, ir pasisveikina. Tai elementarūs dalykai, bet jie parodo atitinkamą požiūrį. Arba, tarkime, kavinėje: užsienyje padavėjas prieina ir paties vaiko paklausia, ką jis nusprendė šiandien valgyti ar gerti. Su juo elgiasi kaip su lygiu žmogumi. Kita vertus, ir svetur yra piktų žmonių, kurie negražiai elgiasi su savo vaikais.
– Kalbant apie negražų elgesį, kaip kovojate su blogomis vaikų nuotaikomis ir kaprizais?
– Yra tam tikros taisyklės, kurių namuose visi turi laikytis. Tarkime, ribotas laikas išmaniosioms technologijoms, kad valgoma yra tik virtuvėje, kad padedama atlikti buities darbus: kažkas sukrauna drabužius į skalbyklę ar džiovyklę, kažkas surūšiuoja, kažkas šiukšles išneša, yra laikas tvarkytis bei miegoti. Stengiamės jų laikytis, nors būna visko. Jei kažkas elgiasi netinkamai, būna tam tikros pasekmės, apie kurias vaikai žino. Atvirai pasakius, mūsų namuose kiekvieną dieną būna ir pykčių, ir barnių, yra du berniukai, kurie nuolatos erzinasi ir pešasi, bet kartais tiesiog nekreipi dėmesio ir jie išsiaiškina patys. O būna, kad ir man kantrybė trūksta. Liepiu eiti į skirtingus kambarius ir nusiraminti, arba eina anksčiau miegoti, kaip pasekmė to, kad nemoka gražiai sutarti.
– Auginate vaikus nuo 3 iki 15 metų, kuris vaiko amžius, anot jūsų, sunkiausias?
– Man visada sunkiausia, kai vaikai serga, nepriklausomai nuo amžiaus. Man skauda širdį, nors ir ligos tokios gana paprastos – sloga, kosulys. Mano vaikai daug sirgdavo bronchitais, daug kosėdavo. Kūdikystėje ir vaikystėje man tie kosuliai buvo kaip košmaras, nors ir žinojau, kad viskas baigsis ir bus vėl gerai. Sudėtingas ir tas laikotarpis nuo metų iki dvejų, kai vaikas jau išmoksta vaikščioti, bet visur nori lipti, viską imti. Turi žiūrėti, kad aplinka būtų saugi jam, negali nuleisti nuo jo akių, ropoti paskui. Kita vertus, viskas priklauso nuo vaiko, nuo charakterio.
– Marijai jau 15 metų, ar ji padeda prižiūrėti mažuosius?
– Padeda, mes visi esame pakalbėję apie tai, kad vienas kitam turime padėti. Kažkada mūsų vienas vaikas paklausė, kad gal reikėtų jam pinigų už tai sumokėti... Buvo puiki proga atsisėsti ir pasakyti, kad esame šeima ir vienas kitam turime padėti be jokio atlygio. Žinoma, neužkrauname jiems tiek darbų, kad nespėtų savo poreikių patenkinti.
– Iki Kalėdų liko jau mažiau nei mėnuo. Kaip su dovanomis per šventes būna jūsų namuose?
– Prisilaikome proto balso. Šiais laikais vaikai turi labai daug. Norime, kad jie pajustų, jog ne daiktai svarbiausi, aiškiname, iš kur ateina pinigai ir kokia jų svarba. Kad reikia mokėti ir už mokyklas, ir drabužius. Jie turi visus būtiniausius dalykus, o visa kita – tai privilegija. Mes stengiamės pažiūrėti į tai kuo paprasčiau ir išmokyti juos savo norus pažaboti, kad prieš prašydami ar norėdami ko nors gerai pagalvotų. Kartais klausiame, ar nori šito žaislo, ar geriau pataupome kelionei. Kai paaiškini, susitari.