- Esi pasakojęs apie ilgą vaikelio laukimą, jis truko aštuonerius metus, o galiausiai atradote NaPro metodą. Gali papasakoti apie tai išsamiau, gal tai pagelbės ir kitoms šeimoms?

- NaPro technologija ir Kreitono modelis mums pasirodė priimtinas, nes čia medicina koja kojon žygiuoja su dvasiniu pasauliu. Mudu su Irma esame Romos katalikai, mums tai labiau tiko, nei kitos metodikos.

Vienas mūsų artimas bičiulis su žmona taip pat ilgai kvietė vaikelį į savo šeimą, o po trylikos metų laukimo jie atrado šį metodą ir kaip mat buvo apdovanoti didžiausiu gyvenimo džiaugsmu. Jie, žinoma, pasidalino šia informacija viešai ir mudu su žmona nutarėme aplankyti juos, pasveikinti ir pasidomėti plačiau.

Taigi prasidėjo mūsų gilinimasis į tai, kas padėjo mums ne tik susilaukti dukrelės, bet ir labai sustiprino mūsų dvasinį ryšį su Irma. NaPro kelyje profesionali medicina, malda, tarpusavio supratimas, moters kūno fizinė ir dvasinė pusiausvyra, mityba ir daugelis kitų dalykų, kurie iš esmės gali atrodyti nereikšmingi, bet, vis gi, jie turi lemiamos reikšmės šiam kilniam šeimos tikslui pasiekti.

Norint leistis į detales, mums reiktų plačiau pakalbėti, viename atsakyme to neišeitų sutalpinti, bet poroms, kurias sudomino apie šį metodą siūlyčiau paskaityti internete.

- Kaip pats įsivaizdavai tėvystę, kol dar neturėjote Saulės?

- Mes be galo to troškome. Aš laukiau, svajojau, užsimerkęs įsivaizduodavau, kaip pasisodinęs ant kelių išsamiai atsakinėju vaikui į pačius keisčiausius ir netikėčiausius klausimus, kaip mūsų šeima keliauja po pasaulį. Rodos, visa sėkmė, kuri mane gaubia - ne tokia miela, kokia ji būtų sulaukus mažylio.

Kai tiek ilgai prašai, lauki (kartais atrodė, jog tai nerealu, gal tai net ir nepasiekiama), staiga per vieną sekundę po žinios, kad JAU – viskas apsiverčia, smegenys persiprogramuoja, sukuri ateičiai visai kitokius scenarijus ir širdis šokinėja iš džiaugsmo.

Šiandien mes jaučiame šeimos išsipildymą. Kiekviena dukros šypsena šiuo metu didžiausia dovana. Viskas mums su Irma įdomu, smalsu, nauja, nepatirta.

- Kokias klaidas augindami vaikus, tavo nuomone, dažniausiai daro kiti tėvai?

- Klaidų daro visi tėvai, nes tobulų nebūna. Ir klaidos neišvengiamos, toks gyvenimas. Bet didžiausia klaida, ko gero, yra tuomet kai tėvai siekia tapti supertėvais, nori būti tobulais. Tuomet vienoj ar kitoj situacijoj nepasiteisinus šiems lūkesčiams atsiranda savigrauža ir nepelnytas kaltės jausmas.

Šis jausmas nenaudingas nei tėvams, nei vaikams. Nereikia būti supertėvais, vaikas laimingas jau tuomet, kai tėvai yra tiesiog pakankamai geri.

- Žinomi žmonės kartais labai saugo savo atžalas nuo viešumos, kiti atvirkščiai – savo vaikus paverčia ne mažesnėmis žvaigždėmis už save. Ar su žmona Irma sprendėte šį klausimą?

- Pamenu pačią nuostabiausią mudviejų su Irma gyvenimo šventę iki vaikelio atėjimo – tai, žinoma, buvo vestuvės. Tuomet sakėme: “ne, jokios spaudos, jokių viešinimų, tai yra mūsų asmeninė šventė ir nesidalinsime, pasiliksime sau”, bet kažkas pafotografavo su mobliais, kažkas su savo “muilinėm” ir nutekino žinią žurnalistams. Taigi informacija apie mūsų nuostabią šventę buvo pateikta neteisingai, faktai iškraipyti, nuotraukos klaikios (nors mūsų vestuves fotografavo pats Algis Kriščiūnas ir kadrų turėjome pačių gražiausių).

Tai privertė mus viską pergalvoti iš naujo – juk esame žinomi asmenys ir tokio pobūdžio informacija nori nenori išteka į viešumą. Tad svarbiausius gyvenimo momentus po to karto mes nutarėme patys pateikti savo socialinėje erdvėje taip, kaip mes norime ir, žinoma, nedraudžiam žiniasklaidai tuo pasidalinti.

O keliomis dukrelės nuotraukomis jau esame pasidalinę, tačiau mūsų nuostata yra tokia, kad kol kas nerodome dukrytės veidelio tiesiogiai – tik iš profilio. Džiaugiuosi, kad šiuo atveju visi žiniasklaidos atstovai asmeniškai atsiklausė ar gali naudoti šias nuotraukas.

- Ar pats buvai smalsus vaikas?

- O taip! Kiek save pamenu – su draugais būdavau cholerikas, o namuose melancholikas. Domėjausi daugybe dalykų: rinkau pašto ženklus, degtukų dėžučių etiketes, senovinius pinigus, gumos "Turbo" popieriukus, kareivėlių statulėles, piešdavau indėnus ir kaubojus, su draugais gamindavomės “pinčikinius” šautuvus ir kariaudavom su kitais kiemais, taip pat laikiau žuvytes, žiurkėnus, buvau prisijaukinęs paukštelį dagilį, jis man ant rankų atskrisdavo.

Dar mėgau žvejoti, pradėjau gan anksti rašyti eilėraščius, skaičiau daug nuotykių romanų. Bet jei kalbame apie tą visai gilios vaikystės etapą – tai ne kažin ką ir prisimenu. Ryškiausi prisiminimai prasideda maždaug nuo 6 metukų.

- Sakai, kariaudavai su kitais kiemais? Berniukiški žaidimai dažnai pridaro bėdų... Kokių problemų tėvams dažniausiai keldavai?

- O galima būtų apversti klausimą atvirkščiai? (juokiasi). Na, kaip ir kiekvienas normalus berniukas – aš buvau neklaužada mokykloje, pastabos netilpdavo į mano pažymių knygelę, mama nuolat raudonuodavo per tėvų susirinkimus, sakydavo, kad “viskas, daugiau neisiu”.

Bet niekad nebuvau piktybinis, dažniausiai mano šelmiškumas gimdavo iš noro prajuokinti klasės draugus, o ne kažką įžeisti ar supykdyti. Ir, pažvelgęs į praeitį matau, kad ne tik vaikai kelia problemas suaugusiems, bet ir suaugę kelia labai didelių problemų vaikams.

O sunkumų tėvams kelia ir iš pirmo žvilgsnio paprasti mažųjų klausimai. Kaip sužaisti šį žaidimą seksis L. Adomaičiui?

- Kodėl moterys nusidažo veidą, o vyrai to nedaro?

Žinai, gal vyrai yra gražesni už moteris ir jiems net nereikia dažytis… Bet, matau, tavęs visai neįtikina mano atsakymas. Na gerai, pasakysiu, kaip iš tikro yra: moterys dažosi ir taip paryškina savo grožį, o vyrai nesidažo, nes jiems net ir tai nepadėtų. Bet, žinok, kartais dažosi ir vyrai – pavyzdžiui, teatre arba cirke. Matei, gi klounai būna išsidažę visą visą veidą.

- Kodėl tėvai vaikams neduoda mobilių telefonų, nors patys tai nepakelia nuo jų akių?

Dažniausiai tėvai sako, kad jie taip saugo vaikų akis, bet iš tikro čia netiesa – jie neduoda savo telefonų, nes bijo kad vaikai juos gali sudaužyti ir dar jie bijo, kad vaikai nepriskambintų tėvų draugams, nes tada gali būti didelės saskaitos už pokalbius. Ir šiaip - tėvai dažniausiai visko bijo. Labiau net už tave. Ir mane, žinoma.

- Kodėl sisiukas geltonos spalvos?

Todėl, kad jei žiemą pasisioji ant sniego, jis irgi nusidažo geltonai – taigi pasisiojęs matytum, kur tai padarei. Ir jei, tarkim, sugalvotum lipdyti sniego senį – tu jau žinotum, kad sniego seniai lipdomi iš balto sniego, o ne iš geltono. Ar matei kada geltoną sniego senį?

- Kodėl Kalėdų senelis toks storas?

Na, jis visus metus sėdi toj savo Laplandijoj prie židinio su tom savo vilnonėm kojinėm, daug valgo riebaus maisto, visai nesportuoja ir laukia, kol ateis Kalėdos. Va, tada vieną vienintelę dieną per metus iškeliauja pas vaikus dovanoti visokias dovanas. Žinoma, per Kalėdas senelis daug dirba ir pavargsta, ir gal net truputį sukūsta, bet po to vėl grįžta į Laplandiją ir vėl tingiai snūduriuoja prie židinio ir vėl augina lašinius. Be to, jis juk yra senas, todėl jam būti storam visai tinka. Ar galėtum įsivaizduoti ploną Kalėdų senelį? Aš tai neįsivaizduoju.

- Ką reiškia suaugusių dažnai kartojamas žodis “fak”?

Čia toks suaugusių sugalvotas žodis, kurį suaugę kartoja, kai jiems kas nors nepsiseka, kai suaugę jaučiasi padarę kažką negero. Kartais jie šį žodį sako ir tada, kai pyksta ir labai retu atveju pasako tada, kai džiaugiasi. Bet iš esmės – tai negražus žodis, kurį ištaręs šalia prezidentės gali būti išmestas jos apsaugininkų už nemandagų elgesį – tai siūlau tau nesakyti šio žodžio. Yra milijonas kitų, žymiai gersnių žodžių.

- Kaip taip išeina, kad nuotraukoje sustoja tai, kas vyksta tikram gyvenime?

Va, žiūrėk, čia yra telefonas, kuriame yra vaizdo kamera. Galima ir filmuoti, ir fotografuoti. Įjunkime. Matai, ekrane tie vaizdai kurie priešais mus, o štai atsukam į save ir ekrane matome mūsų pačių veidus. Padarom kokią juokingą grimasą. Labai gerai!!! Na, o dabar paspauskime šį mygtuką. Ir dar kartą. Ir dar. Paspaudę šį mygtuką mes užfiksuojame tą vaizdą, kurį norime turėti savo telefone ir bet kada galime vėl įsijungti tas nuotraukas ir jos mus gali džiuginti, kai mums bus liūdna. Ar daugmaž aišku?

- Ką reiškia, kai mama sako, kad man ant ausies užmynęs dramblys?

Tai reiškia, kad mamai nepatiko tavo sudainuota dainelė. O ką tu jai tokio padainavai, kad ji taip pasakė?

- Kas yra snobas?

Snobas tai žmogus, kuris žino, ko nori ir be gėdos jausmo pasako, kad jam kažkas nepatinka. Snobai labai faini žmonės, bet, mielas vaikeli, žinok, kad tikrų snobų yra nedaug. O tie, kurie save vadina snobais, dažniausiai yra apsimetėliai ir melagiai. Mes, va, pavyzdžiui, su tavimi esame tikri snobai, bet niekam to nesakom, gerai?

- Kas yra panponas (tamponas) ir kodėl jis išsipučia, kai įkišu jį į vandenį?

Aš tikrai nežinau. Nueik ir šį klausimą užduok mamai, ji labai gerai ir aiškiai tau papasakos.

- Kodėl suaugę žmonės dienas leidžia darbe? Juk smagiau būtų veikti kažką linksmesnio.

Kai tu užaugsi, tu irgi turėsi kažkokį darbą. Vieni žmonės dirba biuruose, kiti zoologijos sode, kiti žaislų fabrike arba prekybos centre prie kasų, dar kiti, tokie kaip aš, dirba įrašų studijoje arba koncertuoja. Man, pavyzdžiui, mano darbas yra linksmas. Bet kiti, žmonės, kurie dirba nelinksmus darbus – jie labai gerai pasilinksmina po darbo arba kai išvažiuoja atostogų. O kur tu gyvenime norėtum dirbti?

- Kodėl mirę žmonės atrodo tokie išbalę?

Todėl, kad mirusio žmogaus siela iškeliauja iš kūno, o siela ir yra ta ugnelė, kuri šildo kiekvieną žmogų. Kai žmogus netenka sielos – jis miršta, jo niekas nešildo iš vidaus ir jis pabąla kaip popierius.

- Kodėl žmonės dovanoja gėles, jei jos tada taip greit nuvysta?

Gėles labai mėgsta moterys, jos dėl gėlių pamišusios. Jei nori pradžiuginti moterį arba jei nori jos atsiprašyti – gėlės yra šimtaprocentinė sėkmė. Man, kaip vyrui, taip pat nelabai suprantamas tas vystančių gėlių dovanojimo džiaugsmas, todėl aš visada stengiuosi nupirkti gyvas gėles su vazonu, žemėmis ir šaknimis – tokios gėlės gali augti ir džiuginti metų metus. Nuvažiuokime ir nupirkime mamai kokį nors gerulį vazoną!