– Papasakokite, kokie jūsų ryšiai su Japonija ir kaip susižavėjote šia šalimi?

– Mano susidomėjimas Japonija prasidėjo 11-oje klasėje, kai besimokydama Vilniaus licėjuje pradėjau lankyti japonų kalbos būrelį. Vėliau mano susidomėjimas augo, dirbau Japonijos ambasadoje, bet svajojau dirbti sau. Taigi įkūrėme Japonijos agentūrą „Yukari“, kuriai šiuo metu ir vadovauju.

– Pati lankėtės Japonijoje, papasakokite savo įspūdžius apie šalį.

– Japonijoje stažavausi kelis kartus ir, be abejo, ši šalis ir jos žmonės paliko man neišdildomą įspūdį. Japonijos miestai, gamta, kultūra, maistas, bet svarbiausia žmonės – turbūt neišsemiama mano gyvenimo tema. Kalbėti apibendrinimais nemėgstu, juolab, tai yra labai įvairialypė šalis. Ir mane dominančių temų yra daugybė. Japonija niekada nenustoja stebinti ir tai mane turbūt žavi labiausiai.

Gabija Kaunelienė
Gabija Kaunelienė
Vakarietiškas auklėjimas paremtas tuo, kad tėvai vaikui yra tam tikra valdžia. Japonai stengiasi tos valdžios nedeklaruoti, jų gyvenime labai svarbi yra visuomenė

– Ar praktiškai savo šeimoje naudojatės tais principais, kurių paiso ir japonai?

– Turiu du vaikus, bet čia turbūt labai nuvilsiu skaitytojus pasakydama, kad mano šeima labai lietuviška. Turime du šeimos verslus, todėl neturėjau daug laiko kruopščiai pildyti kūdikystės dienoraščių, kuriuos net iki 3 metų dažniausiai pildo japonės mamos. Kita vertus, vietoje įprastų geometrinių formų kortelių, savo kūdikiams rodžiau japoniškos abėcėlės hiragana raidžių korteles. Ir abu jie noriai koncentruodavo į jas dėmesį. Nuo pat kūdikystės abu vaikus auginame aktyvioje aplinkoje, kurioje daug žmonių, kalbų, veiklų, neįprastų daiktų. Ir abu jie auga drąsūs, aktyvūs ir smalsūs.

– Kokie mitai daugiausiai jums girdimi apie japonų vaikų auklėjimą?

– Turbūt pirmas į galvą šaunantis dalykas yra tai, kad visi japonų vaikai yra „auksiniai“ – nerėkauja, nebėgioja, nekelia scenų – ramūs, tylūs ir labai disciplinuoti. Ar tai mitas? Ir taip, ir ne. Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad visame pasaulyje vaikai tokie patys. Skiriasi auklėjimas, visuomenėje priimtinos normos, tai, kas yra išmokstama. Japonijoje, kur labai daug žmonių, egzistuoja gan griežtos taisyklės, kaip reikia elgtis viešose erdvėse. Vaikai to išmoksta arba yra išmokomi, dažniausiai per gyvą pavyzdį, labai anksti. Bet namuose jie tiesiog vaikai.

– Kokie yra pagrindiniai skirtumai tarp lietuvių ir japonų požiūrio į vaikus?

– Japonai nuo mažumės stengiasi ugdyti savarankiškus vaikus. Tuo tarpu mes lyg ir deklaruojame vaikų savarankiškumą, kaip labai svarbų dalyką, tačiau didžioji dalis tėvų į mūsų organizuojamas japonų kalbos pamokėles šeštadieniais vaikus atveža ir pasiima, veža ir pasiima iš mokyklos ar būrelių. Toli gražu ne visi gyvena užmiesčiuose, nuosavuose namuose, kur nėra visuomeninio transporto. Japonijoje netgi yra laida, skaičiuojanti poros dešimtmečių istoriją, kur rodomi 3-4 metų vaikai, atliekantys savo tėvų pavedimus (filmuojami slaptomis kameromis) – nueiti kažko nupirkti į parduotuvę ir pan. Taip pat vaikai pradedami vesti į darželį tik tuomet, kai patys sugeba susitvarkyti su tualeto reikalais. Pirmokai traukiniais vieni vyksta į mokyklas. Kodėl jie jaučiasi saugūs? Todėl, kad visa visuomenė, kiekvienas visuomenės narys yra/jaučiasi atsakingas už vienas kitą ir ypač už šalia esančius vaikus.

– Kas dar ten yra kitaip?

– Vakarietiškas auklėjimas paremtas tuo, kad tėvai vaikui yra tam tikra valdžia. Japonai stengiasi tos valdžios nedeklaruoti, jų gyvenime labai svarbi yra visuomenė. Tėvai moko per savo pavyzdį, mamos dažniausiai nedirba, jos būna daug namuose. Jos atsakingos už namų erdvę, vyrai – už visuomeninę. Net japonų draudimo sistema suorganizuota taip, kad jei vyras dirba, o jo žmona – ne, ji vis tiek turi socialinį draudimą. Moterims nebūtina dirbti. Dėl to jos lieka namuose. Vaikai yra auklėjami savo pavyzdžiu ir greitai išmokomi gyventi grupėje. Pavyzdžiui, jie puikiai žino, kad kai važiuojame traukiniu, kad galėtų tie tūkstančiai žmonių važiuoti, negalima rėkauti, reikia tyliai ir normaliai elgtis. Dėmesio į save atkreipimas ten yra blogai. Vaikai išmokomi paisyti kitų žmonių aplinkui. Ką kaimynas pasakys, jiems yra svarbu. Nes tai ne tik kaimynas, bet ir pagalbininkas.

Gabija Kaunelienė

– Kaip japonai drausmina savo vaikus?

– Labai įdomu tai, kad japonai niekada nedrausmina savo vaikų viešumoje, t.y. neleidžia sau prarasti visuomeninio veido ir kartu nemenkina vaiko savigarbos svetimų žmonių akivaizdoje. Jei vaikas iškelia sceną viešumoje, tėvai tiesiog nedaro nieko, o aplinkiniai taip pat visiškai nelinkę nei skųstis, nei kištis, leisdami viską išsiaiškinti ramiai, akis į akį arba šeimos rate.

– Kaip atrodo vaikų darželiai/mokyklos Japonijoje?

– Japonijoje yra dviejų tipo vaikų darželiai. Vieni skirti vaikų ugdymui, tačiau veikia tik iki pietų, kiti – vaikų priežiūrai nuo ryto iki vakaro. Pirmieji pavaldūs Švietimo, mokslo ir kultūros ministerijai, antrieji – socialinių reikalų ministerijai. Taigi japonai tėvai turi pasirinkti iš dviejų, mano galva, nelygiaverčių dalykų – ar rinktis vaiko ugdymą ar karjerą/galimybę dirbti, dažniausiai mamai.

– Koks yra tėčių vaidmuo vaiko auklėjime?

– Jis yra daug mažesnis nei mamos. Pamenu, viena japonų pora man pasakojo apie savo gyvenimą. Vyras turi įmonę, o moteris namuose augino du vaikus. Kai važiavo gimdyti antrojo, išsikvietė taksi, pasiėmė vyresnėlį: „Kol gimdžiau, paprašiau, kad sesutė pažiūrėtų pirmąjį vaiką“. Nebuvo net jokių kalbų, kad vyras atvažiuos į gimdyklą. Paskui pasakojo, kad kai tėtis išeidinėjo į darbą, vaikai sakydavo: tėti, tai dar kada nors užeik pas mus. Tai parodo, kad vaikai tėčio beveik nepažinojo. Žinoma, dabar viskas liberalėja, tėvai skiria daugiau dėmesio savo vaikams. Bet vis tiek visuomenė galvoja, kad moteris turi prabūti su vaiku bent tris metus namuose ir nesupranta, ką reiškia, jei tu turi grįžti į darbą. Ar tavo vyras toks prastas, kad negali pasirūpinti šeima? Žinoma, niekas to nepasako garsiai. Moteris turi aukoti savo karjerą, jei nori turėti vaikų.

– Gal daug japonų porų tuomet nusprendžia apskritai vaikų neturėti?

– Taip, iš tiesų gimstamumas čia labai žemas. Japonijoje, jei moteris nori siekti karjeros, ji neturi vaikų. Be to, turėti vaikų čia yra labai brangu. Pavyzdžiui, valstybinis darželis kainuoja apie 500 eurų per mėnesį, privatus – dvigubai daugiau. Mokykla taip pat mokama, universitetas – irgi. Taigi turi daug dirbti, kad galėtum vaikus išlaikyti. Japonijoje net yra toks juokas: kad naminių gyvūnėlių yra daugiau nei vaikų.