– Kokie prisiminimai iškyla, pagalvojus apie savo vaikystę?
– Mes daug laiko praleisdavome su bendraamžiais, būdami 12 vieni eidavome žvejoti prie upės. Dabar aš sunkiai įsivaizduoju, kad savo vaiką išleisčiau vieną žvejoti 12 metų. Bet tada tai buvo normalu. Kita vertus, gal gyvenimas buvo kitoks – mažiau automobilių ir pan. Nesakau, kad pavojų buvo mažiau, bet bent jau atrodė, kad jų mažiau. Visų auklėjimas buvo toks – kai grįždavai iš mokyklos, viskas būdavo gerai, kol nepradėdavai gauti blogų pažymių, tik tada tėvai susirūpindavo. Tais laikais visi žinojo, su kuo draugauji, draugai ateidavo į namus. Nebūdavo mobilaus telefono. Atsidarydavo langai ir visus sukviesdavo valgyti, todėl neturėdavai labai nutolti nuo namų. Baisiausia mūsų kartos patirtis buvo mokykloje. Visiems reikėjo prisitaikyti. Meluoti visi išmokome vaikystėje. Juk visa šalis buvo paskendusi mele. Vieną gyvenimą gyveno namie, o kitą – viešumoje.
– Ar sutinkate, kad anuomet vaikai buvo savarankiškesni?
– Gal, bet pažiūrėkite, kad iš tų vaikų išaugo. Mano karta, ypač vyrai, visi yra tokie truputį daužti. Jei paimsime dabartinius penkiasdešimtmečius, man atrodo, visi turi daug psichologinių problemų. Nesvarbu ar tu menininkas, ar verslininkas, truputį visi esame ekscentriški, keistoki.
– Tą siejate su vaikyste?
– Taip. Juk ne kiekvienam teko išgyventi sistemos lūžį, kai iš Sovietų Sąjungos perėjome į laisvą Lietuvą. Ypač pirmi penki metai buvo labai keisti ir įdomūs, vertybės keitėsi kosminiu greičiu. Laimei, viskas susitvarkė.
– Jūsų auklėjimas galbūt suformavo ir jūsų paties požiūrį į tai, kaip norite auklėti savo vaiką?
– Ne. Jis suformavo požiūrį, kad reikia į tai visai kitaip žiūrėti. Kiek pažįstu savo draugų, visi auklėja taip kaip ir aš: praleidžia daug laiko su vaikais, kalbasi, aiškina, o ne vien draudžia. Jei pasakai ne, turi pasakyti ir kodėl „ne“. Vaikai supranta. Yra didžiulis skirtumas tarp manęs šešiamečio ir šešiamečio mano sūnaus. Šviesmečių skirtumas.
– O kaip dėl to paties savarankiškumo?
– Mus mažus palikdavo namie vienus, mes savo vaiko nepaliekame. Ateis tas savarankiškumas. Gal tie jauni žmonės ir labiau yra išlepę, bet ir mes tokie būtume jų vietoje. Čia ne jų kaltė. Niekieno kaltė. Vienas gyvenimas yra toks kaip jų, kitas – kaip mūsų. Labai gerai pamenu, kaip dirigento Sondeckio vaikui, kai mums buvo 12 metų, iš užsienio parvežė kažkokį aparatą prie televizoriaus, kur buvo primityvūs žaidimai. Visas mūsų kiemas parą jį žaidė. Jei mums būtų leidę nemiegoti, mes būtume nemiegoję. Žmonės visais laikais yra labai panašūs. Keičiasi tik aplinka. Dabartiniai vaikai yra daug laimingesni, jie nekantresni, nori visko iš karto. Žinoma, jei šiandien aštuoniolikmečius visus suvarytų į tarybinę kariuomenę, jie neišgyventų. Bet nereikia iš jų to reikalauti. Jiems dabar lengviau dėl išsilavinimo. Kai buvau mažas, gyvenau vasarą kaime ir pastebėjau vieną dalyką. Eidavau pro mokyklą ir matydavau, koks didelis skirtumas tarp kaimo bernų ir miesto. Dabar, atsiradus internetui, skirtumas išnyko. Jie eina sau su ausinuku, važiuoja riedlente, atrodo taip pat. Jie išėjo į pasaulį, nebėra uždarame vakuume.
– Matyt, dar vienas skirtumas, kad anuomet nebuvo visuomenės spaudimo ir patarinėjimo, kaip auklėti vaikus?
– Man vienas žmogus gerai pasakė, kuo skiriasi Vilnius 1960-aisiais ir dabar. Šiandien gatvėse nėra vienų vaikų. O pas mus visur vaikai varinėdavo vieni – didžiausios chebros vaikščiodavo po miestą. Jei tau 12-13 metų, normalu, kad iš Žirmūnų galėdavai atsidurti Antakalnyje. Bet visi suprasdavo, kad turėdavo iki tam tikro laiko grįžti namo.
– Tai gerai ar blogai, kad vaikų nebėra gatvėse vienų?
– Anuomet tai buvo normalu, dabar, matyt, nieko gero. Kiekvienas laikotarpis turi savo taisykles. Šis turi vienokias, kitas turės kitokias. Šiandien visi labiau vertina vaikus. Supranta, kad jie irgi yra žmonės, kad jų neužtenka vien pamaitinti ir aprengti. Ir man su vaiku įdomu kalbėtis. Jis turi savo požiūrį, gali tau kažką įdomaus papasakoti.
– Daug panašumų atrandate tarp savęs ir sūnaus?
– Yra kažkiek. Bet kai tau beveik nieko nedraudžia, normalu, kad esi kitoks. Jie patys gali nuspręsti, kada nori į vonią. Nori po valandos, eik po valandos. Nori valgyti? Nenori. Gerai, darysime po valandos. O pas mus gi būdavo – jei nedabar, tai niekada. O kodėl? Niekas nesuprasdavo ir niekas neklausdavo.
– O tėvams nėra dabar sunkiau?
– Nežinau. Sunku pasakyti. Aš gerai pamenu, kaip žiūrėdavome filmukus. Turėdavome tik vieną laidą, negalėjome atsisukti, atsisiųsti. Buvo „Labanakt vaikučiai“ ir žinote, ko visi vaikai nekentė labiausiai? Tetos Betos ir Nykštuko Tuko, nes jie eikvodavo mūsų filmukų laiką. Žinodavome, kad laida trunka 15 minučių, ir kai pamatydavome juos, tai reikšdavo, kad vieno filmuko jau nebus. Dabar, kai kažkada bandė ši laida atsikurti, nes neva kažkam patiko, tai galiu pasakyti, kad niekam jie nepatiko. Vaikai jų nekentė.
– Leidžiate savo vaikui žiūrėti filmukus?
– Mes einame į teatrą, į kino teatrą. Jis nežiūri baisybių. Bet žinai, koks pagrindinis skirtumas tarp vaikų tada ir dabar – šiuolaikiniai vaikai supranta, kad tu esi autoritetas, bet jie su tavimi vis tiek bendrauja kaip su sau lygiu. O mūsų vaikystėje suaugusieji buvo neva kažkokie Dievai, o vaikai, grubiai tariant, baudžiauninkai, kurie viską turi vykdyti. Šiuo atveju baudžiava vaikams panaikinta. Žinoma, pas juos atsirado labai daug teisių, bet aš manau, kad ši karta gal turės kitokį ryšį su tėvais. Juk mano laikais mušti vaikus buvo normalu, retai kas jų nemušdavo. Mokykloje per rankas su liniuote normaliai gaudavome ir visiems vienodai buvo, nes visa šalis buvo paremta agresija. Dabar viskas susitvarkė. Juk kam tau reikia vaiką bausti? Ką jis gali tokio padaryti, už ką jį reikėtų bausti? Sudaužė ką nors? Nupirksi naują. Nepaisant visko, viskas bus gerai.