- Ar turite kokių griežtų taisyklių namuose, kurių stengiatės laikytis visa šeima?

– Taisyklių tikrai turime: viena svarbiausių – atsiprašome vieni kitų, jei padarome kažką negerai ar įskaudiname. Griežtai draudžiama muštis – nei mes taip elgiamės su dukromis, nei šios su mumis. Išklausome kalbantį šeimos narį iki galo – netoleruojame pertraukinėjimų. Padedame, kai esame prašomi pagalbos. Tai pagrindinės taisyklės, bet turime ir daugiau.

- Kaip jūs pati mokėtės būti mama – skaitydama knygas ar vadovaudamasi nuojauta?

– Mokausi visaip: dažnai klausau intuicijos, kurią turiu labai stiprią, skaitau knygas, žurnalus, straipsnius internete, klausau radijo ir žiūriu televizijos laidas, filmus, lankausi paskaitose, seminaruose, specialiuose tėvystės kursuose.

- Kokie jūsų namuose svarbiausi vaikų auklėjimo principai?

– Meilės demonstravimas ir pagarba. Mudu su vyru rodome pavyzdį bendraudami tarpusavy, o dukros tai mato bei jaučia. Taip pat pagarbiai elgiamės su jomis: nežeminame, nedemonstruojame galios, išklausome, bendraujame lygiavertiškai. Nuostabiausia, kad mergaitės atliepia tuo pačiu. Pasakyti – „aš tave myliu, pasiilgau“, apsikabinti, pabučiuoti mūsų namuose įprastas dalykas.

Renata Šakalytė-Jakovleva
Foto: TV3

- Jums tenka vesti laidas apie šeimų nelaimes, konfliktus ir kitokius nemalonius momentus, tad matote ir kitą, nebūtinai gražiąją, motinystės pusę. Kaip jums atrodo, ar Lietuva yra gera šalis auginti vaikus, ką čia reikėtų pakeisti, kad įstatymai geriau veiktų ir būtų mažiau nuskriaustųjų?

– Kaip ten sakoma – gerai visur, kur mūsų nėra? Žmonės augina vaikus žymiai sudėtingesnėse aplinkose ir, nepaisant to, geba būti laimingi, nes meilei nereikia ypatingų sąlygų.

Kai su Unicef misija viešėjau Kambodžoje, sutikau įvairių šeimų. Skurdas ar net badas jose buvo kasdienybė. Bet šilti santykiai, tarpusavio bendravimas, pagarba dažnai stebino ir džiugino. Ko gero, tai iš kartos į kartą perduodama tradicija, o gal budistinės visuomenės ypatybė.

Lietuvoje mes per daug pasikliauname materialiais dalykais ir įstatymo raide. Taip, teisinės ribos reikalingos ir būtinos, bet žymiai svarbiau – praktinis įstatymų įgyvendinimas, tam sudarytos palankios sąlygos. Jei uždraudėme mušti vaikus, dar nereiškia, kad po minutės Lietuvoje nebeliks nė vieno smurtą patiriančio vaiko.

Žmonių įpročiams, neteisingoms tradicijoms išguiti iš galvų ir kasdienybės reikia daugiau laiko, o svarbiausia – realios, efektyvios pagalbos, į žmogų orientuotos paslaugų sistemos. Labai svarbu skatinti bendruomeniškumą, pozityvų auklėjimą paversti norma tiek namuose, tiek darželiuose ir mokyklose – kuo mažesnius vaikus ugdysime elgtis, mastyti bei gyventi kitaip, tuo greičiau vyks pokyčiai.

Visgi daugiausia įtakos vaikams daro tėvai, todėl jie turi ieškoti galimybių savęs tobulinimui ir nebijoti to daryti. O valstybės pareiga užtikrinti, kad tėvai turėtų kuo palankesnes sąlygas tam pasiekti, ypač gyvenantys mažesniuose miesteliuose ir kaimuose.

- Auginate dvi dukreles, kaip su jomis kalbatės apie įvykius pasaulyje, aktualijas? Ar stengiatės riboti joms priėjimą prie interneto, televizijos?

– Kol kas jų aktualijos dar labai vaikiškos. Pasakos, filmukai, edukaciniai užsiėmimai, žaidimai yra svarbiausia. Internetu pačios kol kas nemoka naudotis, o televizoriaus žiūrėjimas mūsų šeimoje nėra tabu, tačiau laikas, praleistas prie ekrano – ribojamas.

- Neseniai itin garsiai nuskalbėjo istorija apie vaikų atėmimą iš kauniečių šeimos. Jūs esate tiesiogiai bendravusi su ta šeima, kaip vertinate šį įvykį, kurią pusę palaikote?

– Nuo komentarų šia tema susilaikysiu, tik galiu pakartoti, ką ne sykį išsakiau viešai – esu kategoriškai prieš vaikų auklėjimą smurtu.

Renata Šakalytė-Jakovleva

- Ar tenka skirti bausmes savo dukroms? Kokios jos būna?

– Jau įsitikinau praktiškai, kad geriausia bausmė – malonumų ribojimas. Dažniausiai įspėju, kad vakare teks skaityti mažiau mylimos knygos puslapių. Vyresnėlei tai ypač svarbu, nes ji dieviena pasakas prieš miegą.

Taip pat užsimenu, kad negalės žiūrėti mėgstamo filmuko arba teks atsisakyti gardėsio po pietų. Visgi bausmių pastaruoju metu taikyti beveik neprireikia, nes vadovaujuosi Paramos vaikams centre lankytuose tėvystės kursuose išgirstu trijų žingsnių patarimu: pirmiausia garsiai konstatuoju, ką vaikas daro negerai ir prašau liautis.

Jei veiksmas tęsiasi – pakartoju ir įspėju, kad jei nesiliaus, daugiau įspėjimų nebus – lauks malonumo netekimas. Ties šita vieta dukros dažniausiai viską puikiai išgirsta ir liaujasi elgtis netinkamai.

O štai ir vaikų klausimai, į kuriuos paprašėme R. Šakalytės-Jakovlevos atsakymų. Tiesa, klausimai atrodo lengvi tik iš pirmo žvilgsnio:

- Kaip pasidaro nuotrauka, kad joje viskas lieka kaip iš tikrųjų?

Fotografavimo prietaise gyvenanti fėja sugeba akirmirksniu viską įamžinti savo stebuklingu teptuku. Kaip gerai, kad jos dar ne visos išnyko!

- Koks atstumas yra nuo Vilniaus iki pasaulio pabaigos?

Toks pats, kaip nuo pasaulio pabaigos iki Vilniaus.

- Kodėl per nosį išbėga snargliukas, bet neišbėga iš kūno visas kraujas?

Nes snargliuko didžiausia svajonė yra išbėgti iš nosies ir pamatyti pasaulį, o kraujas nemėgsta kelionių – jis geriausiai jaučiasi dirbdamas namuose.

- Kodėl vanduo šlapias?

Nes jam reikia vakarais nuprausti nešvarius vaikų veidukus, rankas ir kojas. O to padaryti sausam vandeniui nepavyktų.

- Kodėl reikia skaityti knygas, jei tas pačias istorijas rodo ir filmuose?

Nes filmas jau yra kažkieno fantazijos vaisius, o skaitydamas knygą gali kurti mintyse savo filmą ir tokį, kokį tik pats nori.

- Kodėl mano tėtis žurnalus skaito tik tualete?

Manau, kad tik tėtis geriausiai žino atsakymą, bet aš įtariu, kad jį ramina vandens čiurlenimas tualeto bakelyje.

- Kaip lėktuvas laikosi danguje?

Lėktuvo bagažo skyriuje yra atskira patalpa su tūkstančiais helio balionų – jie ir laiko orlaivį danguje.

- Kodėl suaugęs tiek daug visko aiškina vaikams?

Nes vaikai labai daug klausinėja suaugusiųjų ir viskuo domisi. O mums patinka demonstruoti savo žinias.

- Ar galiu užaugęs vesti savo mamą?

Vaikai su savo mamomis ir tėčiais tuoktis negali. Bet neliūdėk, kai užaugsi, tikrai nebenorėsi vesti savo mamos. Pažadu.

- Kodėl žmogus mirkčioja?

Nes nemirkčiojant labai greit išdžiūsta akys, jas ima skaudėti ir perštėti. Mirkčiojimas akeles sudrėkina.

- Iš kur atsiranda vėjas?

Iš vėjų šalies, kuri yra ant aukščiausio pasaulyje kalno viršūnės.

- Kas sugalvojo, kad po rudens negali ateiti vasara?

Taip sugalvojo Žiema su Pavasariu. Jie pavydėjo Rudeniui su Vasara karštos meilės ir nutarė juos bent trumpam atskirti.

- Kodėl viskas kas sveika yra taip neskanu?

Nes to, kas sveika valgome per retai, o to, kas ne – per dažnai.

- Kaip Raudonkepuraitė galėjo neatskirti savo močiutės nuo vilko?

Nes pamiršo akinius namie, o be jų mergaitė labai prastai matė… Tiesiog stebėtina, kaip išvis rado senelės namus.

- Mano tėtė raugioja, bet kai aš atsirūgstu, sako, kad taip daryti negražu. Kodėl?

Nes suaugusieji labai dažnai pamiršta, kad jų elgesys – geriausias pavyzdys vaikams, todėl reikalauti jų daryti taip, kaip patys nesielgia – truputį nesąžininga.

- Kaip suaugusieji prieina prie išvados?

Dažniausiai su septynmyliais batais. Kartais prireikia ir šimtamylių. Deja.