Kur yra riba?
Lina, atėjusi su vyru į Ievos Narkutės koncertą Kongresų rūmuose, liko nemaloniai nustebinta. „Atėjome pasimėgauti lyriškomis dainomis, turėjome vietas pirmoje eilėje balkone. Tik atėję pamatėme, kad šalia sėdi dvi mažos mergaitės, o vienos iš jų mama sėdi už jų, antroje eilėje. Vos koncertui prasidėjus mergaitės ėmė muistytis, sukiotis ant kėdžių, daužyti jas kojomis, nuo ko skambėjo visa kėdžių eilė. Atvirai pasakius, buvo labai sudėtinga mėgautis mėgstama muzika, kai kas kelias minutes jauti, kaip dreba kėdė, ant kurios sėdi“, – pasakojo skaitytoja.
Ji vis atsisukdavo į mamą, kuri, kaip manė Lina, sudrausmins savo vaikus, tačiau kėdžių daužymas nesibaigė. „Koncertui įpusėjus, atsisukau į ją dar kartą, kad paprašyčiau sužiūrėti savo vaikus, ir tą akimirką pamačiau kaip „supermamytė”, žiūrėdama į mane įžūliu žvilgsniu, bučiuoja savo persisukusią ant kėdės mergaitę į lūpas ir šypsosi. Nesinorėjo gadinti nuotaikos aplink sėdintiems žmonėms, todėl nusprendžiau nesivelti į „batalijas”, tiesiog nusižiūrėjome dvi laisvas vietas, į kurias persėdome“, – apie nemalonią patirtį pasakojo moteris. Nepaisant to, jai kilo klausimas, ar vaikams tokio pobūdžio kultūriniuose renginiuose vieta ir kur ta riba tarp tėvų atsakomybės ir kitų į renginį atėjusių žmonių komforto? „Kaip reikėtų elgtis tokiais atvejais ir kodėl kažkokios „supermamytės“ apsileidimas turėtų trikdyti kitų žmonių malonumą pasimėgauti renginiu, už kurį sumokėti nemaži pinigai“, – klausė skaitytoja.
Tėvų atsakomybė
Anot edukologės A.Landsbergienės, neveltui ant bilietų dažnai būna užrašyta, kad į koncertą įleidžiami vaikai, sulaukę septynerių metų arba neįleidžiami jaunesni. „Ikimokyklinio amžiaus vaikas turėtų lankytis spektakliuose bei kituose renginiuose, kurie yra skirti būtent ikimokyklinio amžiaus vaikams. Šių apsilankymų pagrindinis tikslas ne tik plėsti vaiko kultūrinį akiratį, bet ir išmokyti tinkamo elgesio renginiuose. Maždaug nuo šešerių septynerių metų galima bandyti su vaiku eiti jau ir į suaugusiems skirtus renginius. Tačiau tuomet būtina atsižvelgti į renginio trukmę, į turinio tinkamumą, pirkti bilietus iš krašto (kad, jeigu reikėtų išeiti, netrukdytumėte kitiems žiūrovams), susitvarkyti „gamtos reikalus” per pertrauką arba prieš spektaklį ir su vaiku pasikalbėti apie elgesio lūkesčius renginyje“, – pasakojo A.Landsbergienė.
Pasak jos, vaikas ikimokykliniame amžiuje lankęsis ikimokyklinukams skirtuose renginiuose bei, su kuriuo nuolat kalbama apie tinkamą elgesį, yra pasiruošęs eiti į platesnei auditorijai skirtus renginius nuo maždaug septynerių. Jeigu vaikas ikimokykliniame amžiuje nesilanko renginiuose ir, jeigu tėvai neišmokė elgesio renginiuose taisyklių, kartais ir devynerių metų vaikas negeba tinkamai elgtis. Tokiu atveju, kaip sakė edukologė, tai jau nebėra amžiaus tarpsnių ypatumas, tai jau yra suaugusiųjų apsileidimas.
Kantrybę galima išlavinti
A.Landsbergienė pasakojo, kad dėmesio sutelkimą galima lavinti. Žinoma, būtina atsižvelgti į amžiaus tarpsnių ypatumus, nes yra visiškai nerealistiška tikėtis, kad šešerių metų vaikas išklausys visą „Eugenijų Oneginą“ sulaikęs kvėpavimą. „Neatmetu galimybės, kad pasaulyje yra tokių vaikų, bet mes kalbame apie didžiąją daugumą, o ne pavienius atvejus. Vaiko gebėjimą susitelkti galima ugdyti jau ir ikimokykliniame amžiuje“, – teigė edukologė ir pateikė keletą pratimų:
– kai žmogus kalba – jo nepertraukiame;
– jeigu statau pilį, imuosi kito žaidimo, tik pastatęs pilį arba sutvarkau kaladėles;
– perskaitome pasaką iki galo;
– sūrelį valgau ne iškart parduotuvėje, o palaukiu, kol grįšime namo ir pan.
Taip yra ugdomas ne tik gebėjimas sutelkti dėmesį, bet ir gebėjimas palaukti apdovanojimo, sakė specialistė.
Anot jos, šį gebėjimą galima ugdyti ir lankantis renginiuose bei tinkamai pasiruošiant. „Pavyzdžiui, perkant bilietus krašte ir pirmaisiais kartais išbūnant bent jau iki pertraukos. Dabar šis gebėjimas, ypač pradinių klasių mokytojų pastebėjimu, yra pasilpęs, nes vaikai yra pratę vis numesti pradėtą veiklą. Kodėl tėvai leidžia tokį elgesį? Todėl, kad taip patogiau ir kyla mažiau konfliktų. Tačiau vaiko auklėjimas yra būtinas ir yra mūsų, suaugusiųjų, atsakomybė“, – tvirtino A.Landsbergienė.
Ji teigė, kad su vaiku, ypač ikimokyklinės ir pradinės mokyklos amžiaus, reikia kalbėti labai konkrečiai. Tai reiškia, kad elgesio lūkestis turi būti išsakytas ir aiškiai, ir suprantama kalba. Pavyzdžiui: „Rytoj vakare mes eisime į koncertą. Koncerto metu mes klausome. Jeigu turėsi klausimų, galėsi visus juos užduoti per pertrauką. Koncerte bus viena arba dvi pertraukos. Per pertrauką mes eisime į tualetą arba į kavinę. Nes koncerto metu mes nei vaikštome, nei valgome”. „Įsitikinkite, kad vaikas supranta tai, ką jam pasakėte. Kaip tą padaryti? O gi paprašykite, kad jis papasakotų, kaip jis elgsis koncerte. Jeigu matote, kad vaikas nesuprato ir jam vis dar neaišku, patikslinkite, paaiškinkite. Neapsigaukite, kad vieną kartą paaiškinus taisykles, vaikas ims viską ir supras visam gyvenimui. Kaip ir minėjau, bilietus pirkite šone. Tinkamo elgesio renginiuose išmokimas yra procesas, todėl būtina pasiruošti, kad jis gali ir užtrukti“, – sakė edukologė.
Anksčiau pradėsite – anksčiau išmokysite
Nors žinoti teoriją yra gerai, praktikoje, deja, ne viskas vyksta taip sklandžiai. Ar dera barti vaiką viešoje vietoje, jei jis netinkamai elgiasi? „Vieša kritika niekam nėra nei auginanti, nei maloni. Juk ir jums būtų nemalonu, jei viskas, ką darote netinkamai, būtų įvardijama garsiai ir prie visų. Pasilenkite vaikui prie ausies ir tyliai pašnibždėkite priminimą, kokio elgesio tikitės (kaip ir minėjau, lūkestis turi būti aptartas iš anksto). Galite būti susitarę dėl signalo ar ženklo, kuris atliks įspėjamąjį vaidmenį. Pavyzdžiui, iškeltas rodomasis pirštas signalizuos, kad laikas tyliai ir ramiai sėdėti“, – sakė A.Landsbergienė.
Ji pabrėžė, kad vaikui jokiu būdu nereikėtų grasinti, kad išeisite iš teatro (nes gali būti, kad jis to ir siekia). Ir nesakyti, kad daugiau niekada su juo neisite į teatrą (nes jis galbūt ir to siekia). „Jeigu norime užauginti žmogų, kuris geba mėgautis teatru, koncertu ir kitais kultūriniais renginiais, reikia kantriai, nuolat primenant taisykles ir savo pavyzdžiu, ugdyti jaunąjį(-ją) mėgėją (o gal net ir profesionalą, kuriam meilę įžiebsite būtent šiais ankstyvaisiais apsilankymais). Noriu pabrėžti, kad tai yra įgyjamas ir išugdomas, o ne įgimtas gebėjimas“, – sakė edukologė.
Ar tiesa, kad jei anksčiau pradėsime pratinti vaiką prie kultūrinių renginių, greičiau pasieksime norimo rezultato? „Kuo anksčiau vaiką pratiname prie kokybiško teatro, kokybiškos muzikos ar kokybiškų meno kūrinių, tuo anksčiau išugdomas gebėjimas visa tai vertinti. Labai svarbu nepamiršti, kad, visų pirma, vaikus ugdome savo pavyzdžiu. Jeigu vaikas matys, kad mes patys renginiuose dalyvaujame per sukąstus dantis, tai ir vaikui meilę sunkiai įžiebsime. Pavyzdžiui, Dalia Ibelhauptaitė ne kartą yra minėjusi, kad mama ją dar mažą nuolat vesdavosi į teatrą. Panašius liudijimus girdime ne iš vieno žmogaus. Ir tai tik patvirtina, kad tėvų vaidmuo formuojantis mūsų nuostatas, požiūrį ir įsitikinimus, yra didžiulis“, – tvirtino specialistė.
Be to, anot jos, svarbu prisiminti ir tai, kad ikimokyklinio ir pradinės mokyklos amžiaus vaikas yra adaptabilesnis, lengviau įsiklausantis, labiau pasitikintis suaugusiuoju. „Jei norime formuoti įprotį, pats tinkamiausias ir yra ikimokyklinio arba pradinės mokyklos amžius. Kuo vėliau, tuo sunkiau tokį įprotį formuoti, nes vis svarbesnė tampa vidinė paties vaiko motyvacija. Tad nedrįsčiau teigti, kad paaugliui viskas yra prarasta. Tačiau drąsiai galiu teigti, kad ikimokyklinio ir pradinės mokyklos amžiaus vaikui šis įgūdis susiformuoja daug greičiau“, – sakė A.Landsbergienė.
