Japonių požiūris į vaikų auklėjimą
Žmonės, kurie apsilanko Tekančios saulės šalyje, stebisi, kaip puikiai sutaria skirtingų kartų japonai. Vaikai klusnūs ir mieli, suaugusieji adekvatūs, močiutės ir seneliai mylintys, bet ir ne per saldžiai bendraujantys su anūkais. Tokio harmoningo bendravimo priežastis – ypatinga vaikų auklėjimo tradicija, kurios šaknys glūdi giliai praeityje.
Prieš daug amžių japonės mamos derino darbą su vaikų auginimu. Tais laikais nebuvo jokių vaikų darželių ar namuose sėdinčių močiučių, su kurioms galima palikti vaiką, kol baigsis darbo diena. Mažylis visuomet būdavo ten, kur jo motina. Net jei moteris dirbdavo laukuose, ji prisirišdavo kūdikį prie savęs audinio atraiža. Ji nuolat bendravo su vaiku, pasakojo, ką daro ir kodėl. Nenuostabu, kad toks vaikas išmokdavo greičiau kalbėti nei vaikščioti.
Ką duoda toks požiūris?
Mažylis jaučiasi įtrauktas į visus gyvenimo procesus (darbą, poilsį, pasivaikščiojimą), jam lengviau bręsti ir pažinti pasaulį.
Nieko stebėtino, kad ir dabar japonės auklėja vaikus pagal šią tradiciją. Kur mama beeitų, kuo beužsiimtų, vaikas visada šalia jos – ant rankų, už nugaros arba einantis šalia už rankos.
Paprastai japonės mamos sėdi namuose, kol vaikui sukanka 3 metai. Nors šalyje egzistuoja lopšeliai, niekas neskuba į juos atiduoti vaikų. Taip pat ir neprašo senelių jų prižiūrėti. Atšventęs trečiąjį gimtadienį vaikas keliauja į darželį.
Ir namuose, ir darželyje vaikas mokomas pastebėti jausmus – ir savo, ir kitų žmonių, gyvūnų ir net negyvų daiktų. Pavyzdžiui, jei vaikas trenkia mašinytę į grindis ir ją sulaužo, mama neatima žaisliuko, bet būtinai pasako, kad mašinytei skauda.
Vis dėlto nereikėtų galvoti, kad vaiko auklėjimas gula vien ant moters pečių. Vaikais noriai rūpinasi, su jais žaidžia ir tėčiai.
Japoniškos vaikų auklėjimo taisyklės
Kaip jau minėta, Japonijoje vaikai gauna daug tėvų dėmesio – apkabinimų, pokalbių, bendrų pasivaikščiojimų. Tačiau mamos ir tėčiai niekada:
- nekelia balso;
- neskaito moralų;
- netaiko fizinių bausmių.
Japonai moko vaikus:
- elgtis mandagiai;
- su kitais elgtis dėmesingai;
- niekam netrukdyti savo elgesiu.
Ką daro japonai, kai vaikas netinkamai elgiasi?
Natūralu, kad tėvus domina, kaip priversti vaiką nustoti išdykauti. Japonai nerėkia ant vaikų, jų nebaudžia, tad kaip gi jie motyvuoja vaiką elgtis tinkamai? Atsakymas paprastas – savo nepasitenkinimą jie parodo intonacijomis ir žvilgsniu.
Japonų vaikai iškart supranta, kada tėvai nepatenkinti jų elgesiu, jie jaučia kaltę ir bando ištaisyti padėtį. Čia vaikai auga apsupti tėvų meilės ir rūpesčio, ir nuo pat gimimo įsisavina gyvenimo bendruomenėje principus.
Žinoma, tokia auklėjimo sistema kitų šalių gyventojams atrodo neįprasta. Bet šimtų metų patirtis rodo, kad ji labai veiksminga ir padeda išauklėti mandagius, gerbiančius įstatymus ir maloniai bendraujančius piliečius.
