Pakalbintas L.Slušnys papasakojo, apie tai, kiek vaikams reikia žaislų, kodėl jiems jie svarbūs, ar tenkinti vaikų norus turėti vis naujesnių, galiausiai, kodėl vaikai juos laužo ir kaip mokyti juos vertinti, rašoma pranešime spaudai.

– Apie žaislus bei rūpinimąsi jais pradėkime kalbėti nuo pradžių. Kaip manote, kiek vaikams reikėtų turėti žaislų? Reti tėvai turbūt nesusiduria su situacijomis, kuomet vaikai maldaute maldauja naujo žaislo.

– Šiandien dažnuose namuose lentynos lūžta nuo žaislų, tačiau vaikai linkę žaisti su jais trumpai. Tėvai, norėdami pratęsti vaiko žaidimo laikotarpį su vienu žaislu, turėtų patys stengtis iš naujo sudominti, atrasti naujų žaislų funkcijų. Žaidimai gali lavinti, edukuoti, ypač, jei tėvai žaidžia kartu. Mažiesiems skirti žaislai dažniausiai orientuoti į nesudėtingas dėliones, garsus – taip jie susipažįsta su aplinka, emocijomis. Vyresnėliams dažnai žaislai būna sudaryti iš daug smulkių sudėtinių dalių, kur tenka gerokai pasukti galvą.

Taisyklės, kiek vaikui reikėtų turėti žaislų, nėra. Tačiau net didžiausias kiekis žaislų neatpirks vaikui su tėvais leidžiamo laiko, didžiausia klaida – kai tėvai naujais žaislais kompensuoja retą buvimą kartu.

Knygos „Kaip meistrai padėjo Mikiui” pristatymas
Foto: Organizatorių nuotr.
Net didžiausias kiekis žaislų neatpirks vaikui su tėvais leidžiamo laiko, didžiausia klaida – kai tėvai naujais žaislais kompensuoja retą buvimą kartu.
Psichologas Linas Slušnys

– Ką daryti, jeigu prieš savaitę pirktas žaislas vaiko nebedomina ir vaikas vėl prašo naujo?

– Dažniausiai veikiantis triukas – nuolat keisti žaislus tarpusavyje, surinkti dalį ir paslėpti dėžėje. Praėjus pusei metų, vaikai vėl žais ir pamils senus žaislus iš naujo. Nuolat keisti žaislus galima net iki 7 m. Vėliau turėtų atsirasti ribų braižymas – savimonės ugdymas. Tėvai turėtų užduoti vaikui šiuos klausimus: ką jam reiškia tas žaislas, kodėl jam jo reikia, kodėl visada reikia turėti naują žaislą. Svarbu nemoralizuoti, o diskutuoti.

– Minėjote, kad didžiausia tėvų klaida, kai jie pirkdami naujus žaislus bando kompensuoti tai, kad vaikams patys skiria per mažai dėmesio. Gal tai yra priežastis, kodėl dalis vaikų yra linkę laužyti žaislus?

– Priežasčių, kodėl vaikai laužo žaislus, yra keletas. Pirma – žaislai gali būti sulaužomi ir netyčia. Ne paslaptis, kad dalis žaislų yra nekokybiški, tokius žaislus sulaužyti daug pastangų nereikia. Kita priežastis, kodėl vaikai laužo žaislus, – smalsumas. Pavyzdžiui, pamatęs plyšelį vaikas gali bandyti įkišti pirštą ir „pokšt“ – žaislas sulūžo. Žaislai gali skraidyti, kai vaikas pyksta ir šį veiksmą reikėtų laikyti emocijų išliejimu. Derėtų vaikus mokyti emocijas išlieti tinkamai. Čia reikia pasikaustyti kantrybe, nes, turime pripažinti, ir suaugusiems, tokią stiprią emociją kaip pyktis, būna sunku suvaldyti. Galiausiai, žaislai gali būti laužomi ir siekiant tėvų dėmesio. Jeigu vaikui trūksta dėmesio, jis bet kokiais veiksmais gali siekti jo gauti. Laužydamas žaislą vaikas paprastai sulaukia neigiamos tėvų reakcijos. Kai trūksta dėmesio, jam jis tinka bet koks, kad ir neigiamas.

Knygos „Kaip meistrai padėjo Mikiui” pristatymas
Foto: Organizatorių nuotr.

– Ar reakcija, kai vaikas laužo žaislus, turi būti vienoda ar visgi reikėtų reaguoti, atsižvelgus į priežastį dėl ko jis taip elgiasi? Kaip, apskritai, paaiškinti vaikui, jog daiktus, kuriuos jis turi, reikia vertinti?

– Priežastį būtina išsiaiškinti. Jeigu žaislas sulūžo netyčia, pasekmių taikyti nerekomenduojama. Tačiau tai, kad veiksmas turi atoveiksmį, būtina paaiškinti, jeigu žaislas sviedžiamas iš pykčio. Tokiu atveju labai svarbu žaislo nekompensuoti perkant naują. Taip įtvirtinant, kad, jeigu laužysi – neturėsi. Jeigu vaikas sulaužė žaislą vedinas smalsumo pažiūrėti, kas jo viduje ar pan., tėvams derėtų įvertinti situaciją ir, jeigu įmanoma, pasiūlyti kartu žaislą saugiai panagrinėti ir sutaisyti. Smalsumo gniaužti nerekomenduojama, svarbu tiesiog jam patenkinti sukurti tinkamas, saugias sąlygas, kad nenukentėtų nei vaikas, nei žaislas.

Kitas svarbus dalykas – suaugusieji dažnai linkę viską vertinti pinigais. Reikėtų suprasti, kad mažieji daiktų vertę supranta tik per emocijas. Supratimas ir asociacijos tarp kainos, pinigų, uždarbio atsiranda tik sulaukus 12–14 m. Žinoma, tai nereiškia, kad apie kainas, uždarbį su vaikais nereikia kalbėti.

– Kaip susiformuoja vaiko prisirišimas prie konkrečių žaislų? Kada tai gali tapti problema?

– Visiems, įskaitant ir vaikus, reikalingi ritualai. Suaugusiems tai gali būti rytinis kavos puodelis lauko terasoje, o vaikams – miego žaisliukas, kuris paprastai tampa vaikų iki 6–7 m. amžiaus ritualu. Ritualai paprastai reiškia malonią rutiną, komforto zoną ir saugumo jausmą. Tai yra labai svarbu vaikams. Prisirišimas prie tam tikrų žaislų gali tapti problema, kai žaislai yra nebetinkami naudoti, sugedę ar net pavojingi, tuomet reikėtų padėti vaikams su jais atsisveikinti.

Knygos „Kaip meistrai padėjo Mikiui” pristatymas
Foto: Organizatorių nuotr.

– Kaip reikėtų padėti vaikams atsisveikinti su žaislais, prie kurių jie yra stipriai prisirišę?

– Vienas iš būdų aprašytas naujoje nemokamoje edukacinėje-terapinėje knygelėje „Kaip meistrai padėjo Mikiui”. Šioje knygoje mergaitė Emilija atsisveikina su savo mylimiausiu žaislu – sugedusiu elektroniniu žaislu meškiuku Mikiu – perduodama jį meistrams, t. y., perdirbėjams, kad Mikiu būtų tinkamai pasirūpinta. Istorijos pabaigoje Emilija vėl džiaugiasi Mikio draugija, tik jis jau kito miško žvėrelio kailyje. Knygoje pasakojama, kas nutinka išmetus mylimą žaisliuką į specialų elektronikos atliekoms skirtą konteinerį, suteikiama atsisveikinimui prasmė, paaiškinamas žaislo gyvavimo ciklas, leidžiama ne tik pažinti naujus dalykus, kaip rūšiavimą, perdirbimo centrą ir pan., bet kartu atskleidžiamos emocijos: džiaugsmas, liūdesys, ilgesys ir kt., su kuriomis dar tik susipažįsta knygelės mažiausieji skaitytojai. Taigi vienas iš būdų kaip padėti vaikui atsisveikinti su mylimu žaislu – suteikti šiam veiksmui prasmę, papasakoti, kad žaislai gali vėl tapti naujais ir mylimais. Tai nereiškia, kad tinkamai su mylimu žaislu atsisveikindamas vaikas neliūdės, nejaus skausmo, kitų negatyvių emocijų. Šias emocijas būtina vaikui išgyventi, nekaupti, o tėvai turi būti tas ramstis šalia, guodimu padedantys tai padaryti. Jokiu būdu negalima mylimų žaislų išmesti slapta, nes vaikai gali pradėti jausti nerimą, kad ir kiti žaislai gali slapčia dingti, gali pradėti pernelyg juos saugoti, tuo tarpu saugumo jausmas jiems ypatingai svarbus visokeriopam vystymuisi.

– Kokią rolę vaiko gyvenime vaidina knygų skaitymas?

– Istorijos, pasakos vaikams labai svarbios, nes pasakojant ar skaitant, vaikai klausosi tariamų žodžių, jie tokiu būdu daug išmoksta. Kai skaitoma skirtinga intonacija, vaikai mokosi ją suprasti, patys pritaikyti savo kalboje. Vaikai klausinėja žiūrėdami į iliustracijas, klausydami dar jiems negirdėtų žodžių, mokosi pažinti emocijas, per situacijas jiems leidžiama suprasti, kad jausti įvairias emocijas (liūdesį, džiaugsmą, baimę ir t. t.) yra visiškai normalu. Taigi, istorija „Kaip meistrai padėjo Mikiui” ne tik parodo, kad atsisveikinimas gali būti prasmingas, padeda tėvams vaikams tinkamai atsisveikinti su žaislais, tačiau ir suteikia papildomų žinių apie atsakingą atliekų rūšiavimą, paaiškina apie žaliavų pakartotinį panaudojimą ir gamtos resursų tausojimą.

Edukacinė-terapinė knygelė yra nemokama ir ją galima parsisiųsti www.epa.lt.