Didžioji dalis nesulaukia pagalbos
Seksualinis smurtas pasireiškia įvairiomis formomis – seksualine prievarta, vaikų prostitucija, pornografija, vaikų tvirkinimu ar seksualiniu priekabiavimu internete. Sunku patikėti, kad tai vyksta realiame gyvenime. Kasdien nukentėjusiųjų vaikų skaičius auga. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais vien tik artimoje aplinkoje užregistruoti 48 seksualinio smurto atvejai. Daugiausia nukentėjo 3–4 ir 10–14 metų vaikai. Visgi šis skaičius nėra tikslus. Nepaprastai daug atvejų taip ir lieka neatskleistų.
„Pagalbos kreipiasi kur kas daugiau vaikų nei yra kreiptasi į policiją ir pradėta ikiteisminių tyrimų. Anksčiau jų buvo apie 100–150 per metus. Deja, tai nedidelė dalis to, kas yra įvykę,“ – įžvalgomis dalijasi psichologė ir Paramos vaikams centro steigėja Erna Petkutė.
Smurtautoją vaikas dažniausia pažįsta
Tėvai stengiasi apsaugoti vaikus nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Tikriausiai kiekvienas pamena, kaip mama arba tėtis mokė nebendrauti su nepažįstamaisiais, neiti, kai jie kviečia ir kuo toliau nuo jų bėgti. Tačiau statistika skelbia šiurpius faktus – net 85 procentai nepilnamečių nukenčia nuo artimo žmogaus.
„Smurtautojus galima išskirti į kelias grupes. Pirmoji – aiškiai mūsų identifikuojama kaip „labai blogi žmonės“. Tai nepažįstamieji, kurie užpuola vaiką netikėčiausiose vietose – miške, parke, automobilyje. Kita – pažįstamųjų dalis. Tai gali būti tiesiogiai susijęs su vaiku (šeimos ar giminės narys, artimasis) arba labai gerai šeimai ir vaikui žinomas žmogus (treneris, mokytojas, būrelio vadovas). Vaikas jį pažįsta ilgesnį laiką ir juo pasitiki. Net ir mažiausieji suvokia, kad už blogą elgesį suaugęs turės atsakyti, todėl dažnai nutyli apie nemalonią patirtį, nes nenori skaudinti artimų, mylimų žmonių, ir taip siekia apsaugoti skriaudiką,“ – pasakoja psichologė.
Svarbu – kuo anksčiau pastebėti
Atpažinti tam tikras užuominas kartais padeda vaiko elgesio, jo reiškiamų emocijų stebėsena. Dažnai nepilnamečiai savo baisiausias paslaptis patiki popieriaus lapui, atskleidžia jas internete ar žaidimų kampelyje.
„Vaikai duoda tam tikrus signalus, tam tikras užuominas. Jie kartais perkeltine prasme apie tai parašo rašinėliuose, kartais nupiešia. Kartais kažkokius ženklus duoda mamai apie tėtį, ar močiutei apie brolį. Tik visada svarbu juos įskaityti ir pastebėti. Vaikas neturi patirti to, kas netinka jam pagal amžių, jo psichinę būklę, supratimą. Pavyzdžiui, jei iki tol gražiai su lėlytėmis ar meškučiais žaidęs mažylis, pradeda su visais veiksmais, atodūsiais aktyviai imituoti tarp lėlių lytinį aktą, tai jau tikrai turi kelti susirūpinimą, nes tai nėra ikimokyklinukui būdinga patirtis,“ – teigia specialistė.
Pirmas žingsnis – nurimti
Tik suteikus saugią galimybę vaikui dalintis nemalonia patirtimi, sutvardžius savo paniką ir emocijas, tėvai gali laiku užkirsti kelią tolimesniems skriaudiko veiksmams.
Psichologė E.Petkutė atkreipia dėmesį, kad svarbiausia tėvams pasistengti kuo ramiau reaguoti ir pradėti aiškintis. Tokia žinia paprastai šokiruoja ir tėvai elgiasi dvejopai: išsigąsta, nori kažką daryti, bet nežino ką. Arba pradeda vaikui įrodinėti, kad jis ne taip supratęs, kad išsigalvoja, jam pasirodė. Toks suaugusiųjų elgesys netinkamas. Negalima ignoruoti vaiko – būtina susivaldyti ir išklausyti. Jam reikia suaugusiųjų, kuriais gali pasitikėti, kurie juo tiki ir myli. Jei vaikas papasakoja kažkokią konkrečią istoriją, įveikus savo baimę ir netikėjimą, reikia ilgai nedelsti, – kuo greičiau kreiptis į policiją. Vaiko apsauga turi būti prioritetas šioje situacijoje. Patys tėvai neišspręs problemos – dažniausia žmogus, kuris tvirkina vaiką, to nepripažįsta.
Pradėti kalbėtis – kuo anksčiau
Tėvų ir aplinkinių pareiga – kuo anksčiau pastebėti įtartinus signalus, paskatinti vaiką išsikalbėti ir jį išklausyti. Komunikacija tarp tėvų ir vaikų nepaprastai svarbi – jau nuo mažų dienų galime kalbėtis su vaiku apie tinkamus ir netinkamus veiksmus. Būtina įdiegti supratimą, kada peržengiama tam tikra intymumo ir asmeninio saugumo erdvė.
„Kalbėtis galima pradėti tada, kai vaikai pradeda suprasti gėdos, nepatogumo jausmą, susijusį su nuogumu. Kadangi atžalas šviečiame ne tik žodžiais, bet ir pavyzdžiu, patiems derėtų elgtis kiek santūriau. Paaiškiname, kad tam tikras vietas dengiame drabužėliais ir kitiems jų nerodome. Kalbame, kad už rankytės paimti, paglostyti galvytę – galima, o štai, ką dengia apatiniai rūbeliai – visiškai netinka. Pradedame aiškinti nuo labai paprastų dalykų, tai ką vaikas gali suprasti. Tad 3–5 metų amžius – puikiausias laikas kalbėtis. Augant vaiko žodynas plečiasi, kartu ir suvokimas. Kai jis paklausia, iš kur atsiranda vaikai, tai gali būti ženklas pradėti kalbėti ir rimtesnėmis temomis – apie netinkamus prisilietimus,“ – patarimais dalijasi specialistė.
Tėvai – ne vieni
Vis daugiau specialistų pradeda domėtis vaikų seksualinio smurto problema ir teikia konsultacijas. Pagalbos linijos ir specializuoti centrai visada pasiruošę atsakyti į rūpimus klausimus, išklausyti ir patarti. Vykdomi įvairūs projektai, kurie moko tėvus atpažinti nerimą keliantį vaikų elgesį, kaip kalbėtis su vaikais apie kūną, saugumą, pavojingas situacijas, kad jie netaptų seksualinės prievartos aukomis.
„Tėvai informacijos gali rasti tiek Paramos vaikams centre, tiek mūsų tinklalapyje. Specialistai visada pasiruošę atsakyti į rūpimus klausimus ir padėti. Europos Taryba savo kampanijos „Vienas iš penkių“, skirtos kovai su vaikų seksualiniu išnaudojimu, metu parengė knygelę, kuri padeda tiek tėvams, tiek vaikams atskirti netinkamą elgesį. Ją rasti galima www.pvc.lt. Taip pat vykdoma programa „Saugok ir gerbk mane“, kurią gali įgyvendinti mokyklos bendruomenė. Jos pagrindinis akcentas – vaikų apsauga nuo seksualinio pobūdžio smurto. Tad atsiranda vis daugiau galimybių pažinti problemą ir ją spręsti, šalyje daugėja specialistų, kurie nebijo kalbėti šia tema ir teikia aktualią informaciją,“ – teigia psichologė ir Paramos vaikams centro steigėja E.Petkutė.
