„Ne kartą tenka stebėti spaudoje, ir ne tik ginčus: ar reikia vaikų gydytojų pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, ar nereikia. Ir tikrai ne kartą teko girdėti ginčus tarp gydytojų: ar tikrai šeimos gydytojai gali padėti visiems – tiek mažiems, tiek dideliems.
Iš anksto noriu pasakyti, kad nesu nusistačiusi prieš visus šeimos gydytojus. Tikrai yra nuostabių gydytojų, kurie puikiai atlieka savo darbą. Tačiau negaliu stebėti kaip gydytojai, kuriems vaikų sveikata nėra prioritetas, ne tik, kad nepadeda gydyti vaikų, bet net ir kenkia jų sveikatai. Be abejo, matyt problema yra gerokai „aukščiau“ – valdžios institucijose, kurios nusprendė, kad vaikų ligų gydytojų nebereikia. Gi šeimos gydytojų sočiai... Kam gi tada reikalingas pediatras? Sveika mityba ir apsauga nuo žalingų įpročių, tokių kaip alkoholio vartojimas ir rūkymas, pasirūpins pats Sveikatos apsaugos ministras. Ir problemų su vaikų sveikata tarsi nebelieka...
Esu vaikų gydytoja ir niekada nesigailėjau, kad pasirinkau šią specialybę. Mokiausi medicinos 12 metų, o paskutinius 5 metus – vien vaikų ligas. Ir iki šiol, dirbdama kaip pediatrė, vis dar mokausi ir vis dar nelieka pakankamai laiko gilesnėms studijoms, konferencijoms, seminarams apie tai, kaip padėti vaikams augti sveikais. Negaliu net įsivaizduoti, jei reikėtų gilintis dar ir į suaugusių, ypač senyvo amžiaus žmonių ligas.
Netiesa, kad vaikai – tai maži suaugusieji. Aišku, kalbu apie su sveikata susijusius klausimus bei ligas. Abejoju ar suaugęs, darbingo amžiaus vyras, visada eina pas šeimos gydytoją dėl slogos. O vaikui sloga – gana didelis iššūkis. Tiksliau ne vaikui, o jo tėvams. Taip, tėvams keliama labai daug reikalavimų. Todėl jie ir bijo – jei jų vaikui kažkas atsitiks, tai juos ne tik pasmerks aplinkiniai, bet tuoj pat į duris pasibels ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriai. Todėl ir kreipiasi į gydytoją gerokai dažniau, nei reikėtų. Ir tikrai dėl to smerkti tėvų negalima.
Priimtas sprendimas, kad nebeliks vaikų gydytojų pirminėje sveikatos priežiūros grandyje. Bet ar tikrai valstybė užtikrins, kad šeimos gydytojas bus tas asmuo, kuris įsigilins į visos šeimos problemas, ar tikrai per tas kelias minutes apžiūros jis paaiškins tėvams apie naujagimio priežiūrą, apie tai, kaip reikia maitinti kūdikį ir kaip gydyti elementarias peršalimo ligas? Ar tikrai tam atsiras laiko? Abejoju. Tada belieka viena išeitis – rašyti siuntimą pas gydytojus specialistus – pas neonatologą, kuris paaiškins kaip prižiūrėti naujagimį, pas dietologą, kuris paaiškins kaip maitinti kūdikį, jei vaikas kosėja – pas vaikų pulmonologą, jei atsirado bėrimas – pas vaikų alergologą. Taip ir susidaro ilgiausios eilės pas gydytojus specialistus. Ir tai vadinasi pinigų ir laiko taupymu? Vargu...
Bet gi šiais laikais nebeturime laiko ilgai laukti gydytojo konsultacijos – rezultato reikia čia ir dabar. Gerai, kad yra privačios gydymo įstaigos, kur už konsultaciją reikia sumokėti patiems tėvams. Tad pas tą patį pediatrą, kurio atsisako valstybė, tėvai eina konsultuotis mokėdami pinigus, nors valstybė turėtų garantuoti vaikams „nemokamą“ (tiksliau kompensuojamą valstybės) gydymą.
Tačiau susiduriama ir su kita problema. Didžioji dalis tėvų patys nusprendžia kokio specialisto konsultacijos jų vaikui reikia. Ir dažniausiai klaidingai. Nes jie nebenori gaišti laiko eilėse pas šeimos gydytoją, kuris patartų, pas kurį specialistą kreiptis. Todėl gana dažnai pas vaikų plaučių ligų specialistą užsiregistruoja tėvai, kurių vaikas kosėja dėl elementariausio gerklės uždegimo arba registruojasi dėl bėrimo kaip pas vaikų alergologą, kai bėrimo priežastis paprasta virusinė infekcija. Vieną kartą vaikui suviduriavus, reikalaujama vaikų gastroenterologo konsultacijos. Nors dėl visų šių sutrikimų galėtų pakonsultuoti paprastas vaikų gydytojas. Deja, dėl tokių pačių sutrikimų kai kurie šeimos gydytojai ir taip siunčia pas vaikų ligų specialistus.
Vis netyla skundai dėl ilgų eilių priėmimo skyriuose. Jau nebėra skirtumo – diena ar naktis – ligoninių priėmimo skyriai pilni pacientų. Ir didžiajai daliai tų pacientų nereikalinga skubi pagalba. Vaikų priėmimo skyriuose netyla tėvų pasiteisinimai: „bijome, kad kas nors gali būti blogai“, „nežinome ką daryti, kaip gydyti“, „bijome, kad gali pablogėti“ arba vis dažnėjantis pasiteisinimas „neįmanoma patekti pas savo šeimos gydytoją“. Manau akivaizdu, kad visi šie skundai neleidžia mums įtarti rimtos, reikalaujančios skubios pagalbos vaiko būklės.
Noriu paminėti ir dar vieną aspektą – tai netinkamas ir nereikalingas vaistų skyrimas. Kada pagaliau suprasime, kad skirdami vaistą vaikui, mes jo organizmą papildome sintetinėmis medžiagomis, be kurių dažniausiai jis puikiausiai pasveiktų. Dėl gydytojų nepatyrimo ar neatidumo, skiriami vaistai ne tam, kad vaikui galima būtų padėti, o „dėl viso pikto“. Gerai, kai nepasireiškia nepageidaujamas poveikis, bet gana dažnai pediatrams tenka gydyti vaiką ne nuo ligos, o gelbėti nuo nepageidaujamo vaisto poveikio. Be abejo, farmacijos verslas tuo tik ir džiaugiasi. Deja, mes, pediatrai, liūdime, nes auga „nesveikų“ vaikų karta. Arba „sveikų ligonių“ – kai dėl savo nežinojimo ar nesuvokimo apie vaikų ligas auginami sergantys vaikai, kurių bet koks negalavimas slopinamas medikamentais, nesuprantant, kad dažniausiai tai kaip paskutinis dėmesio, pagalbos, švelnumo ir rūpesčio prašymas.
Bene kiekvieną dieną, konsultuojant dažnai sergančių vaikų tėvus, norisi verkti iš nevilties, kai išsiaiškinu kokiais vaistais jų vaikas buvo gydomas. Negi taip sunku suprasti, kad jei kelis kartus iš eilės skiriami antibiotikai nedavė reikiamo efekto, trečias kartas taip pat nepadės. Gal tiesiog reikėtų įsigilinti į vaiką, nežiūrėti į jį atmestinai ir šiek tiek pamąstyti, o nerašyti tų pačių medikamentų vieno po kito. Ne kartą teko girdėti pasiteisinimą „dvidešimt metų taip gydžiau ir kol kas niekas nuo to nemirė, tai kodėl turėčiau keisti savo gydymo principus?“. Aišku, kuris gydytojas, kurio laukia didžiulė eilė pacientų už durų, ras laiko susipažinti su naujomis vaikų ligų gydymo rekomendacijomis? Gi žymiai daugiau už durų laukia vyresnio amžiaus žmonių, kuriuos vargina pluoštas simptomų, o ne tik kosulys, karščiavimas ar sloga. Pikta, kai vaikams skiriamos per didelės, suaugusiems tinkamos, medikamentų dozės, skiriami mažiesiems tie vaistai, kurie kūdikiams nerekomenduojami, kai nepaaiškinama kaip ir kada sugirdyti vaistą. Vaikų apžiūrai skiriama gerokai per mažai dėmesio. Jei mažylis verkia apžiūros metu, dar ir tėvai gauna pylos, kad neparuošė vaiko vizitui pas gydytoją. Kai per dieną tenka bendrauti su dvidešimčia įvairaus amžiaus vaikų, pediatras tikrai išmoksta kaip greitai susidraugauti su vaiku.
Tad kodėl gi taip yra? Negi kalti tik šeimos gydytojai, kad vaikai šiais laikais serga gerokai daugiau? Leisiu sau į klausimą atsakyti klausimu: o kas atsakingas už mokymą būti tėvais? Kieno pareiga išaiškinti tėvams kaip elgtis vaikui susirgus, kada jau kreiptis į ligoninės priėmimo skyrių, o kada laukti šeimos gydytojo konsultacijos? Internete knibžda ne tik įvairiausio lygio patarimų ką daryti vaikui susirgus, bet ir „įdomiausių“ ar „baisiausių“ atvejų, kai vaiko liga nebuvo tinkamai diagnozuota ar, deja, baigėsi liūdnai. Ar ne laikas suprasti, kad tik turintis labai daug žinių gydytojas gali mokyti tėvus apie vaikų sveikatą?
Tikrai šiuo savo pasisakymu nenoriu teigti, kad visi šeimos gydytojai blogai atlieka savo darbą. Toli gražu – ne. Labai džiaugiuosi, kad jauni gydytojai, ką tik baigę studijas, jau kitaip žiūri į gydymą ir ligų profilaktiką. Deja, didžioji jų dalis taip ir nepanaudoja tų žinių, nes paskęsta įvairių biurokratinių formų pildyme, begaliniuose pacientų srautuose ir, deja, laiko trūkume.
Tai ką daryti? Kaip padėti nerimaujantiems tėvams?
Galėčiau iki užkimimo šaukti – grąžinkite vaikų gydytojus į pirminę sveikatos priežiūrą. Galų gale leiskite tėvams rinktis pas ką gydyti savo vaikus. Gal nuspręskime, kas yra svarbiau valstybei: auganti kartą, kuri yra mūsų valstybės ateitis ir kuri dirbs valstybei, ar senyvo amžiaus žmonės, kuriems, be abejo, sveikatos palaikymas ir ligų gydymas kainuoja gerokai daugiau.
Labai norėčiau priminti – jei suaugusiam peršalimas ar galų gale bronchitas nesutrikdys sveikatos tiek, kad gali likti negrįžtamos pasekmės, bet tai kaip gydome vaikus, kokius medikamentus jie gauna, kaip prižiūrima jų raida, turės įtakos suaugus“.
