– Filmukai yra neatsiejama vaikų gyvenimo dalis, nors tėvai to dažnai ir nenori. Kaip vaikui parinkti tinkamą animacinį filmuką?
– Vaikai iki 3 metų realiai nieko neišmoksta iš filmukų, o daug geriau mokosi iš gyvenimo. Taigi iki 3 metų nėra didelio reikalo ir svarbos rodyti filmukus ar sodinti vaiką prie televizoriaus. Svarbiausia, renkant vaikui animacinį filmuką, atsižvelgti į vaiko amžių, pomėgius ir žiūrėti, kad filmuke gėris laimėtų prieš blogį. Taip pat būtų aiški tema, o ne tiesiog kova ar smurtas.
– Daugelis mano, kad senoji animacija buvo geresnė, labiau pamokanti, pozityvi ir t.t. Ar iš tiesų taip yra? Ar iš tiesų, jei vaikams rodysime tik senus filmukus, iš jų jie neprisimokins blogų dalykų?
– Kalbantis su auklėtojomis ir tėveliais dažnai diskutuojame, kodėl vaikai nenori žiūrėti senosios animacijos, nes ten spalvos ne tokios ryškios, veiksmas vyksta lėčiau. Jei vaikas yra matęs šiuolaikinių filmukų, kur veiksmas vyksta labai gretai, jam gali būti neįdomi senoji animacija, taigi vaikui filmukus reikėtų pradėti rodyti nuo ramesnių, lėtesnių. Senosios animacijos kolekcijoje yra įvairiausių filmukų ir ne visi jie nekalti, todėl pirmiausia reikėtų pažiūrėti patiems, o tik tada rodyti vaikams.
– Ar apskritai filmukai pajėgūs išmokyti tiek blogų, tiek gerų dalykų? Ar jų įtaka vaikams nėra perdėtai išpūsta?
– Filmukų įtaka vaikams nėra perdėta. Tyrimai rodo, kad vaikai ekrane matomą elgesį atkartoja realiame gyvenime, ypatingai vaikai atkartoja smurtinį elgesį. Aišku įtaka priklauso nuo vaiko jautrumo. Vaizdai vienus vaikus paveikia smarkiau, o kitus silpniau.
– Kaip psichologai vertina šiandien itin populiarius filmukus, tokius kaip „Kiaulytė Pepa“, „Maša ir meška“? Ar juose yra teigiamų dalykų?
– Mano nuomone, filmukas kiaulytė Pepa parodo kasdienį šeimos gyvenimą, bendravimą, tai nematau labai blogų dalykų, „Maša ir meška“ labiau pramoginis filmukas vaikams, jo tikslas nėra išmokyti kažkokių rimtų dalykų, o greičiau patraukti ir išlaikyti vaiko dėmesį. Prieš rodant bet kurį filmuką vaikui, turime žinoti kokiu tikslu mes jį rodome, ar norime, kad vaikas kažko išmoktų ar tik praleistų laiką. Dar svarbu filmukus žiūrėti kartu su vaiku ir jiems aiškinti, kad tai filmukas, kad gyvenime taip nebūna.
– Kokio amžiaus vaikai jau supranta, kad filmukai nėra realybė ir kad viskas ten yra išgalvota? Kaip vaikams tą paaiškinti?
– Apie ketvirtus–penktus metus jau vaikas geriau supranta, kad filmukas nėra realybė, o aiškinti reikia paprastai, kad tai, kas vyksta per filmuką nėra realybė ir gyvenime būtų kitaip.
– Ar normalu, jei vaikas paskui bando atkartoti personažų veiksmus realybėje?
– Visiškai normalu. Vaikai mokosi stebėdami kitus ir atkartodami jų elgesį. Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau tiesiogiai jis atkartoja matomą ilgesį.
– O ar reikėtų sunerimti, jei vaikas „pasinešė“ ant vieno personažo (mergaitės dažnai turi Elzos kultą, berniukai – žmogaus–voro)? Kaip ilgai tas „garbinimas“ turėtų tęstis?
– Dėl to tikrai nereikia sunerimti. Toks vieno personažo garbinimas gali tęstis ir kelerius metus. Tokį vaiko susižavėjimą filmuko personažu galima panaudoti naudingai, pvz.: jei vaikas nenori valytis dantukų, galime jo paklausti „kaip tau atrodo ar žmogus voras valosi dantukus?“.
– Dažnai filmukus vaikas žiūri vienas. Ar tai gerai? O gal tėvams derėtų sėsti kartu ir juos žiūrėti bendrai?
– Pagrindinė psichologų taisyklė susijusi su filmukų žiūrėjimu, žiūrėti kartu juos su vaiku ir aptarti, kad vaikas nepasidarytų klaidingų, žalojančių išvadų. Aišku realybėje ne visada taip išeina ir dažniausiai filmukus tėvai vaikas įjungia, kad galėtų ramiai atlikti savo darbus. Mano rekomendacija būtų tokia, kad su vaiku būtina žiūrėti naujus, nežinomus filmukus, o jau matytą filmuką vaikas gali pažiūrėti ir vienas.
– Jei vieni vaikai negali atsiplėšti nuo filmukų, kiti – atvirkščiai bijo juose esamų neigiamų personažų. Ar tai normalu ir kada ta baimė turėtų praeiti?
– Jautresni vaikai bijo neigiamų personažų filmukuose ir tai vaikystėje yra normalu, todėl jautresniems vaikams nereikėtų rodyti stiprias emocijas sukeliančių filmukų. Paprastai tokios baimės praeina apie šeštuosius vaiko metus.
– Filmukai dažnai skirstomi į mergaitiškus ir berniukiškus. Ar tai gerai? Ar iš tiesų mergaitėms reikėtų rinkti tik filmukus apie princeses?
– Vaikai patys atsirenka kokius filmukus nori žiūrėti. Ne visos mergaitės mėgsta filmukus apie princeses, kaip ir ne visi berniukai dievina žmogų vorą. Tikrai nėra prasmės vaikui per prievartą rodyti filmuko, kuris jam nepatinka.
– Dažniausiai filmukuose rodomos mergaitės yra dailios, lieknos ir išgelbėjamos princų. Ar toks scenarijus daro kokią nors įtaką vaiko supratimui apie supantį pasaulį?
– Be abejo daro įtaką, bet šiuolaikiniai filmukai jau yra įvairesni ir juose stengiamasi rodyti įvairesnius personažus ir princese nebėra tik gražuolės gelbėjamos princų, pvz,; filmukas „Drąsa“, „Šrekas“. Vėl gi, kad nesusiformuotų klaidingas pasaulio matymas su vaiku nuolat reikia kalbėtis ir aptarti ekrane matomus dalykus.
– O gal išeitis – išviso uždrausti žiūrėti filmukus?
– Galima ir uždrausti visai žiūrėti filmukus. Kitos šeimos būtent taip ir elgiasi. Tačiau nereikia pamiršti, kad vaiko neįmanoma užauginti šiltnamyje, steriliomis sąlygomis arba stengtis jį apsaugoti nuo gyvenimo, nes filmukus vaikas pamatys svečiuose, darželyje ar dar kažkur.
