– Koks tėtis esate – griežtas ar nuolaidžiaujantis?
– Pagal situaciją – kartais būnu griežtas, o kartais nuolaidžiaujantis. Kai reikia, vaikai moka iš manęs išprašyti, bet ir aš jau moku nustatyti tam tikras ribas, kai matau, kad ne laikas ir ne vieta leisti. Mūsų šeimoje nėra tokio pasidalinimo, kad mama griežta, o tėtis leidžia, arba priešingai – gero ir blogo policininko vaidmuo keičiasi. Abu stengiamės palaikyti vieną kryptį, kurią esame sutarę.
– Auginate trejų metų Vincą ir penkerių su puse Agotą. Ar sutinkate, kad berniukus auginti sunkiau?
– Tikrai taip. Mūsiškiui dabar tas baisusis trejų metų laikotarpis, tad lengva nebūna. Jis yra labai sumanus, puikiai kalba, rezga sakinius, geba gudrauti. Jei bandai ginčytis, sugalvos būdą, kaip išsisukti, pradės juokauti. Kai augo dukra, visa tai buvo daug lengviau. Berniukui kiekvienas ginčas yra iššūkis, o mergaitei – problema, kurią reikėdavo išspręsti. Berniukas nori nugalėti, įrodyti savo. Žinoma, tas nėra labai blogai, ir gal neverta ant jo pykti, nes aš jaučiu jam pagarbą dėl to, kaip jis sugeba išsisukinėti ir gauti tai, ko nori. Tai žavinga.
– Dažnai mūsų visuomenėje moterų klausia, kaip suderinate darbą ir motinystę. Ar jūs, kaip vyras, gavote kada nors tokį klausimą, ar juntate spaudimą būti tobulu visose srityse?
– Svarbu, kad šeimoje būtų sutarta, kas derins vaikų priežiūrą su darbu, nes jei abu, niekas nederės ir niekas nesusiderins. Ypač jei vaikai dar neina į darželį, labai svarbu pasidalinti pareigomis. Žinoma, tam, kas lieka namuose, sunkiomis akimirkomis pradeda lįsti įvairios mintys, bet nereikia taip aukštai užkelti kartelės, neva būsi tobulas tėtis ar tobula mama. Tai yra labai sunkus darbas. Aš neįsivaizduoju, kas gali būti sunkiau. Reikia labai daug su savimi dirbti, kad taptum geresnis žmogus nei buvai iki vaikų, be to, turi nemeluodamas rodyti tinkamą pavyzdį. Tobulu niekas nebus, bet bandai būti bent jau geru. Pats niekada nuo vaikų neslepiu, jei man kas nors nepavyksta. Paanalizuoju, kodėl taip įvyko. Tai labai gerai ugdo emocinį intelektą, kurio mano kartai tikrai trūksta.
– Tai kas jūsų šeimoje derina darbą su vaikų priežiūra?
– Dabar abu vaikai jau eina į darželį, žmona – į darbą. Gal tik vakare būna sunkiau, nes vaikams trūksta dėmesio, būna to erzelio, bet kalbamės apie tai, kad turime eiti į darbą, turime uždirbti pinigų, tada bus galima ir saldainių nusipirkti, ir į batutų parką nueiti ir kitus smagius dalykus daryti. Aiškini, kad gyvenimas nesusideda vien tik iš gerų ir gražių dalykų. Penkiametė dukra tą jau po truputį suvokia, o trimetis sūnus – dar nelabai. Visi stengiamės jam padėti.
– Ar daug dalykų pačiam teko atsisakyti, kad tas pavyzdys vaikams būtų tinkamas?
– Nemažai, nes buvau ir esu iš prigimties tinginys. Man reikėjo išmokti save įsprausti į sistemą, kad turėčiau tam tikrą dienos planą. Sunkiausia buvo ne įpročius pakeisti, bet vidines nuostatas. Pavyzdžiui, nerodyti emocijų, kai jų nereikia, stebėti savo reakciją.
– Rugsėjo pradžia visiems tėveliams didelis širdies ir galvos skausmas – kaip pripratinti vaiką prie darželio. Kaip jūs su tuo susidorojote, o gal viskas buvo labai paprasta?
– Paprasta tikrai nebuvo. Buvo sunku, nes mūsų ryšys su vaikais yra pakankamai geras. Vyresnėlei buvo sunkiau, mat ji buvo pirma ir vienintelė. Palikdavome, o paskui vis skambinėdavome auklėtojoms, kaip ten buvo, ar viskas gerai. Mažajam truputį lengviau, nes jis mato sesės pavyzdį, ji brolį pamoko, paaiškina. Jie daug lengviau susikalba nei mes. Esame dėkingi jai už pagalbą. Žinoma, pati išsiskyrimo akimirka vis tiek yra sunki. Vaikas turi suvokti, kad nuo šiol bus pats už save atsakingas. Pratinamės po truputį, stengiamės kreipti dėmesį į pozityvius dalykus.
– Kas šeimoje turi lemiamą žodį dėl vaikų auklėjimo?
– Tariamės, bet dažniau nusprendžia žmona. Ji daugiau knygų skaito. Manau, kad svarbiausia, jog vienas kitą vyras su žmona palaikytų, kad nebūtų vienas labai geras, kitas – labai blogas. Tėtis mūsų šeimoje yra ta kritinė riba, kai jau mamai nepavyksta susikalbėti.
– O kaip ugdote vaikų savarankiškumą? Ar sutinkate, kad šiandieniai vaikai jo stokoja?
– Truputį bėdų čia yra. Ypač tai matosi bendruose kiemuose. Matau tėvų, kurie persistengia. Vaiko savarankiškumas yra labai svarbus – kuo anksčiau jis supras, kad gali pats, tuo paprasčiau jam bus. Juk visas gyvenimo problemas jis turės išspręsti pats. Kuo anksčiau pavyks, tuo anksčiau galės priimti ir sunkesnius sprendimus. Aš pats augau kaime ir buvau pats už save atsakingas. Man tai daug davė. Kai nėra pagalbos, daug greičiau išsprendi problemą. Manau, reikia vaikais labiau pasitikėti, nedaryti už juos daugelio dalykų. Tada ir darželyje jiems bus lengviau. Nebus tiek daug streso, jei mokės patys apsirengti, pavalgyti.
– O kaip reaguojate į patarimus ir ar patariate pats kitiems?
– Dėl patarimų laikausi labai atsargiai. Aš labiau linkęs papasakoti savo patirtį ir leisti pačiam žmogui nuspręsti, kiek jam tai tinka. Patarinėti yra neteisinga. Kitoje šeimoje viskas susidėlioja kitaip, todėl sakyti, kad tu daryk taip ir viskas bus labai gerai, yra neteisinga. Labai nemėgstu, kai kažkas pradeda aiškinti, kaip mums reikia daryti. Aš pažįstu savo vaikus, žinau, kas jiems geriausia. O su tais patarimais tik dar daugiau problemų pridaro. Nes patarinėti pradeda tada, kai vaikais neklauso, ožiuojasi, kai yra kritinė situacija, o priežastys būna labai paprastos – vaikas yra pavargęs, kažko nesupranta ar sauskelnės šlapios. Tada prasideda visokių tetų ir dėdžių aiškinimai, kaip turi būti. Pats irgi stengiuosi patarimų nedalinti. Jei kam įdomu, tiesiog šnekiesi.
– Apibendrinkime pokalbį – tai kokie gi vaikų auginimo džiaugsmai?
– Čia kaip su tuo pasakymu, kai pripila pusę stiklinės vandens ir klausia: čia pustuštė ar puspilnė. Viskas priklauso nuo požiūrio ir vaikų. Yra labai skirtingi vaikai – su vienais lengviau, su kitais sunkiau. Tėvų užduotis – padėti jiems būti gerais. Tada ir būna daugiau džiaugsmų, nes kiekvienas problemos sprendimas atneša gerų emocijų. Mūsų atveju yra daugiau džiaugsmų nei vargų, bet praeis tie tretieji baisieji metai, džiaugsmų atsiras dar daugiau.
