– Šiandien vaikų auklėjimo tradicijos gerokai pasikeitė nuo to, kas buvo prieš kokių 20 metų. Ar žydų šeimose auklėjimas irgi pajuto tuos pokyčius?
– Kaip nesikeičia Tora, kaip nesikeičia pagrindiniai 10 Dievo įsakymų, taip nesikeičia ir visos 613 Toros prievolių bei mūsų vertybės. Vaikų auklėjimas yra labai svarbus dalykas, jie yra mūsų ateitis.
– Tai kuo skiriasi žydų ir lietuvių požiūris į vaikus?
– Vaikus reikia ne tik mylėti, bet ir auklėti. Lietuvių vaikai yra labai gerai išauklėti ir gražiai elgiasi. Vaikų auklėjimas žydų šeimose susideda iš trijų pagrindinių etapų – pirmas etapas trunka nuo gimimo iki apytiksliai 2–3 metų. Per jį pripratiname vaiką prie tam tikro režimo. Suprantu, kad dabar yra skirtingų nuomonių, skirtingų vaikų, bet jei vaikas neserga, jam yra jauku, sausa ir jei jis nėra alkanas, nereikia prie jo prieiti, kaskart išgirdus verkiant. Jis turi gauti dėmesio, bet kartu ir priprasti prie tam tikro tvarkaraščio bei drausmės. Jis turi žinoti, kad ne kiekvieną kartą tėvai bėgs prie jo, jei jis tik riktels. Antras laikotarpis, trunkantis apytiksliai nuo 2–3 metų, yra labai svarbus – pripratinimas prie tam tikrų veiksmų, nors jis ir nesupranta dar jų esmės. Šis etapas trunka maždaug iki 10 metų. Paskui – tų veiksmų įprasminimas. Tokia yra mūsų sistema.
– Ar šitoje sistemoje yra skirtumas, kaip auklėjami berniukai ir mergaitės?
– Esmė yra ta pati. Tik skirtumas tas, kad berniukai nuo 3–4 metų religinėse šeimose pradeda eiti į religinę mokyklėlę. Tokio pat amžiaus mergaitės būna auklėjamos namuose arba specialiame vaikų darželyje. Melstis ir studijuoti Torą yra berniukų prievolė, jei tai daro mergaitė – labai gerai, bet jai tai nėra privaloma.
– O kaip dėl lavinimo? Sklinda kalbos, kad žydų vaikai bet kurioje mokykloje lengvai pasiekia aukštų rezultatų. Kur slypi paslaptis?
– Jei kalbame apie tradicinį žydų vaikų auklėjimą, berniukai, kurie eina į mokyklėlę, laiko veltui neleidžia, nesitrina kieme ir nesėdi prie kompiuterinių žaidimų. Jau nuo 3–4 metų jie mokosi rašyti ir skaityti, studijuoja tam tikras tradicijas, paskui – Torą, nuo 15 metų – Talmudą. Visa tai yra labai sudėtingi dalykai. Toroje yra viskas – ir teismas, ir medicina, visos gyvenimo pusės. Kita vertus, anais laikais – sovietmečiu – buvo neskelbiama vadinama „procentinė norma“ – žydai, kurie norėjo įstoti į universitetą, turėjo pasistengti daug labiau negu visi kiti. Dar anksčiau – caro laikais – apribojimai buvo dar griežtesni. Žydai įstoti į universitetą galėjo tik jei gaudavo medalį. Žydams visada reikėjo stengtis daug labiau nei visiems kitiems. Dabar taip nebėra, bet įskiepyta žinutė, kad reikia įtemptai mokytis, išliko. Štai kodėl hebrajų kalboje tokia raidė kaip Lamed yra pati aukščiausia. Ji reiškia „mokytis“. Mes mokomės, štai kodėl lengviau visko pasiekiame.
– Ar yra kokių nors metodų, kaip vaiką sudominti mokslais?
– Vaiką reikia pagirti, jį reikia mylėti. Bet reikia ir nubausti. Tradicinėje žydų auklėjimo sistemoje viskam yra vieta ir laikas. Šiandien labai populiari tokia pseudo demokratinė auklėjimo sistema, kai viskas galima. Tokia „demokratija“ pavirsta į anarchiją. Tokios sistemos vertybės yra, kad vaikas, neva, yra asmenybė nuo pat gimimo. Ne. Vaikas yra lygus tėvams. Ne. Jokiu būdu. Jis neturi tėvų patirties. Jis negimsta asmenybe, jis ja tampa. Kaip mūsų knygose parašyta, žmogus gimsta laukiniu asiliuku. Jį reikia pripratinti. Štai kodėl egzistuoja tie trys laikotarpiai. Vaikas yra tarsi švarus lapas, ir prie tam tikros disciplinos bei drausmės dar turi priprasti. Kai nepadeda kiti būdai, vaiką galima ir nubausti. Tai nereiškia, kad jį reikia mušti, nors ir tas retais atvejais yra priimtina kaip išeitis.
– O kaip yra su pagarba tėvams?
– Tėvai yra Dievo atstovai, štai kodėl reikia jų klausytis. Mes žinome, kad dekaloge pirmieji penki įsakymai reguliuoja mūsų santykius su Visagaliu, o kiti penki – santykius tarp žmonių. Kodėl gi ta prievolė gerbti tėvą ir motiną visgi yra pirmoje dalyje, kur yra santykiai su Visagaliu? Kadangi žmogų kuria trise – motina, tėvas ir Visagalis. Tėvai yra Visagalio atstovai.
– Dabar yra populiaru, kad tėvai vaikams tampa draugais. Kaip žydų šeimose į tai žiūrima?
– Jokiu būdu. Ką mes turime omeny, sakydami draugai? Mes turime būti artimi savo vaikams tiek, kad šie galėtų ir norėtų su mumis pasidalinti savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Kita vertus, draugų nuomonės yra vienodai svarbios. Tarp tėvų ir vaikų tai negalioja. Vakarietiškoje kultūroje yra labai populiaru bet kuriuo klausimu organizuoti taip vadinamą „šeimos tarybą“, kai visa šeima balsuoja vienu ar kitu klausimu. Tai visiška nesąmonė. O jei šeimoje yra trys vaikai? Vaikai neturi tėvų patirties, neturi analizavimo sugebėjimų, jie nėra lygūs. Kai jie jau yra paaugliai, jie yra asmenybės, bet jų nuomonė negali būti lygi tėvų nuomonei. Jokiu būdu. Reikia su jais tartis, paklausyti jų nuomonės, bet galutinį sprendimą priimti turi tėvai ir pasistengti įtikinti savo vaikus.
– Jūsų besiklausant susidaro įspūdis, kad žydų vaikai visada yra paklusnūs, ramūs ir puikiai išauklėti. Ar jie kada nors išdykauja?
– Žinoma. Net per pamaldas bėgioja ir kalba. Niekas dėl to jų nebaudžia. Griežtas auklėjimas nereiškia šaltas auklėjimas. Jis yra su meile. Net kai baudžiame savo vaikus, nė akimirkai jie neturi jausti mūsų rūstybės. Vaikas turi vis tiek žinoti, kad mes jį mylime. Negalima atstumti vaiko, negalima žeminti, negalima gąsdinti. Meilė visada yra. Bet jei jau nubaudėme vaiką, nereikia žiūrėti jam į akis ir rodyti, kaip jums jo gaila. Tai bus pedagoginis fiasko. Jei nubaudėte už reikalą, laikykitės savo. Pas mus sakoma, kad pradėti vaiką pratinti prie tam tikrų veiksmų, reikia nuo tada, kai jis atsibudęs ryte jau nebekviečia mamos. Tai rodo, kad jis jau yra pakankamai savarankiškas, kad galėtų suprasti tam tikrus dalykus. Antra sąlyga – kai jis jau fiziškai sugeba atlikti vieną ar kitą veiksmą. Pripratus vykdyti, apytiksliai nuo 10 metų, galima aiškinti prasmę.
– Į kokias vaikų pražangas judaizmas žiūri griežčiau?
– Gyvenimas yra sudėtingas, tam reikia ruošti vaiką. Net Vilniaus Gaonas savo laiške žmonai dėstė, kaip reikia auginti vaikus. Ten buvo parašyta, už kokius nusižengimus vaiką galima net mušti, jei kitos priemonės nepadeda. Už liežuvavimą ir tuščiažodžiavimą. Tuščiažodžiavimas pagal mūsų religiją yra didelė nuodėmė. Nors iš pirmo žvilgsnio taip ir neatrodo, bet pasekmės, gali būti baisios. Dėl liežuvavimo gali įvykti ir žmogžudystė, ir vagystė, ir paleistuvystė. Antras dalykas – visada reikia vengti priesaikų ir pažadų. Jei žmogus ką nors žada, jis gal ir nori tą padaryti, bet kaip sakoma – žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Trečias dalykas – melas. Už tai galima net mušti. Kodėl melas? Jei mes atpratinsime vaiką nuo melo, automatiškai jis atpras nuo blogų poelgių. Jei jis žinos, kad turės sakyti tik teisybę, turės prisipažinti savo nuodėmes, savo blogą elgesį ir žinos, kad bus nubaustas, jis blogai nesielgs. Ketvirtas dalykas, už ką reikia griežtai bausti vaikus, – už nepagarbą tėvams ir vyresniesiems.
– O kaip dėl pagarbos pačiam vaikui?
– Toks žodis kaip „meilė“ yra absoliutus. Jei tėvai myli vaiką, jį ir gerbia. Negalima vaiko pertraukinėti, negalima žeminti. Mes galime jį nubausti, bet jis turi žinoti, kad yra mylimas. Pamenu tokią moterį, kuri turėjo daug vaikų, bet su visais jų buvo nuostabūs santykiai. Kodėl? Ji paaiškino taip: „Visada pirmenybę skirdavau vaikams“. Jei mes bendraujame su vaikais ir skambina viršininkas, kaip dauguma elgiasi? Paprašo vaiko truputį palaukti ir atsiliepę kalbasi telefonu. Ką darydavo ji? Kadangi neatsiliepti negalima (nes vaikų akyse tai atrodo kaip melas), ji pakeldavo ragelį ir sakydavo: pakalbėsime vėliau, aš dabar užsiėmusi su savo vaikais. Ir vaikai tą žinodavo. O jei ji su kažkuo kalbėdavo ir skambindavo vaikai, ji mandagiai atsiprašydavo ir atsiliepdavo vaikams. Štai ir paslaptis. Taigi meilę reikia rodyti.
– O kaip tėčio ir mamos vaidmuo vaikų auklėjime? Vienodas ar skirtingas?
– Viskas priklauso nuo žydų gyvenimo būdo. Jei tai tradicinė šeima, tėvas dirba, studijuoja Torą, Talmudą ir tas jam užima vos ne visą dieną. Žinoma, berniukui tai yra pavyzdys, kad reikia kuo daugiau mokytis. Taigi pačią auklėjimo pradžią atlieka motina.
– Ar tai neatrodo kaip „autokratija“?
– Ne. Mes matome, kokios yra pasekmės tokio vadinamojo „demokratinio“ auklėjimo. Kažkokia anarchija – vaikai nemyli ir negerbia savo tėvų. Rezultatai akivaizdūs. Pas mus nėra tokia „demokratija“, bet ir nėra autokratija, pas mus yra teokratija. Mūsų vertybės nesikeičia. „Demokratinėje“ visuomenėje vertybės keičiasi – vaikai gali turėti savo, tėvai – savo, o priemonės lieka tos pačios. Mūsų vertybės nesikeičia niekada, keičiasi tik priemonės.
