– Jūsų sūnui Atui dabar penkeri metai. Ar iš tiesų būnant mama tas laikas bėga taip greitai?
– O taip... Pamenu, mama mėgdavo sakyti – kai susilauksi vaikų, pamatysi, kaip greitai bėga metai... Pasirodo, nemelavo. Atui sausio mėnesį sukaks jau šešeri, ir man tikrai sunku suvokti, kodėl laikas bėgimui pasirinko sprintą. O gal tempo pasirinkimas yra mano pačios?
Iš tiesų mano gyvenimo ritmas tikrai spartus, ne visada pavyksta atrasti laisvą minutę pauzei, kurios metu galėtum ramiai pamąstyti, pasidžiaugti šiandiena, o ne gyventi viena koja projekte už pusmečio ar atostogose už mėnesio. Tos retos susimąstymo minutės, akimirkos „šiandien, čia“ mane dažniausiai aplanko, kai stebiu sūnų miegantį. Tada, atrodo, sustoja laikas ir aš ramiai galiu pažvelgti tiek į tai, kas praeita, nuveikta, tiek ramiai pasvajoti, pamodeliuoti ateitį. Sūnus yra mano ramybė ir didžiausias katalizatorius veikti viename.
– Kuris etapas buvo sudėtingiausias?
– Kiekvienas motinystės etapas turi ir savų privalumų, ir iššūkių. Kai vaikas dar mažas, nevaikšto, gali džiaugtis, kad visur gali nešiotis kaip rankinuką, niekur nepabėgs. Tačiau galiausiai pavargsti visados mažylį nešiotis rankose. Kai pradeda vaikščioti, džiaugiesi nusipelnytu poilsiu rankoms, tačiau supranti, kad nei sekundei negali nuleisti akių nuo vaiko. Imi pasiilgti dienų, kai vaikui užteko mamos rankų, vėžimėlio ir kitų saugių užuovėjų. Ir taip toliau, ir taip toliau...
Dabar, kai Atui beveik šešeri, aš labai džiaugiuosi stebėdama, kokiu protingu, sumaniu ir motyvuotu vyruku jis tampa, kaip jis nepavargdamas nori viską sužinoti, išmokti visų sporto šakų, tačiau sykiu, matau, kad mano vaikas po truputį suprato melo, manipuliacijų esmę ir kai kada bando jas panaudoti. Kaip ir bet kas kitas gyvenime, kiekvienas etapas motinystėje turi visokių atspalvių, iššūkių, privalumų, vargų ir nuotaikų.
– Kuo vadovaudamasi auklėjate savo sūnų?
– Prieš tapdama mama apie auklėjimą domėjausi gana nemažai – naršiau internete, skaičiau įvairią literatūrą, tačiau tapus mama supratau, kad tokie šaltiniai gali suteikti tik bazines žinias, auklėjimo pamatą kiekviena mama stato pagal save ir savo vaiką. Priimu ir patarimus (tiesa, tikrai ne visus noriai), tačiau labiausiai vadovaujuosi intuicija ir savo bendru supratimu.
– Dažnai vyresniosios kartos atstovai mėgsta pamokyti šiuolaikines mamas. Kaip jūs į tai reaguojate? Priimate, išklausote?
– Kai susilaukiau sūnaus, man tebuvo 22–eji. Tokių metų priimti patarimus gana sudėtinga, nes tu manai, kad bet kurioj gyvenimo srity viską geriausiai išmanai pats. Mano mama net paėmė darbe atostogų, kad man pagimdžius galėtų su manim ir mano šeima praleisti porą savaičių, pamokyti vaiko auginimo paslapčių. Bet spėkit, kas nutiko? Žinoma, kad man rodėsi, jog viską žinau geriausiai ir, praėjus vos kelioms dienoms, tarp mūsų su mama atsirado šiokia tokia trintis – ji vis nori patarti, padaryti pagal save, o aš jaučiu, kad reikia visai ne to. Taip vieną vakarą apsikabinom, mama pasakė, jog nesitikėjo, kad per tokį trumpą laiką manyje įvyks toks virsmas, kad tapsiu tokia drąsi ir užtikrinta mamytė ir pasisiūlė išvažiuoti. Sutikau be jokios baimės.
Mamos žodžiuose buvo daugybė tiesos – kol buvau nėščia, nekantriai laukiau vaikelio ir su pražystančia motiniška meile, ir su tam tikromis baimėmis. Tačiau tą pačią minutę, kai išvydau savo sūnų, kai jį priglaudė man prie krūtinės, pajutau savyje nenusakomus, nepatirtus jausmus ir pokyčius – pasijutau tarsi stipriausia moteris žemėje, kuri nuo šios akimirkos dėl savo vaiko gerovės gali bet ką padaryti ir išmokti.
– Kokia mama esate jūs pati – jei matote, kad kita elgiasi galbūt ne visai teisingai, patariate ar laikote savo nuomonę sau?
– Tai labai priklauso nuo situacijos ir nuo santykio su žmogumi, kuriam noriu patarti. Niekada neperšu savo nuomonės žmonėms, kuriems mano požiūris galbūt visiškai neaktualus, tačiau jei sesuo, kolegė ar draugė paklausia mano nuomonės ar patarimo, mielai pasidalinu. Taip pat ir pati labai nemėgstu, kai savo pažiūras ir įsitikinimus man ima brukti žmonės, kurių nuomonė man tikrai nėra reikšminga.
Anksčiau savo nuomonės reiškimu bet kokioj srity klausimu buvau gana kategoriška ir savo mintis daugiau laikiau ne nuomone, o teisybe. Dabar suprantu, kad ir mes, suaugusieji, ir mūsų vaikai yra labai individualūs, tiesiog neįmanoma visiems pritaikyti vienodų taisyklių ir patarimų.
– Ne paslaptis, kad šiandien mamos retai kada pasižymi pakantumu kitokiai nuomonei, kitokiam vaikų auklėjimui ir pan. Kaip manote kodėl užuot palaikiusios viena kitą, jos puola, kritikuoja smerkia?
– Mums ir mūsų sprendimams dažnai įtaką daro aplinkinių nuomonė, pažiūros ir bendrinės normos. Štai viena moteris jaučia spaudimą, kad pagimdžiusi kuo greičiau grįžtų į darbą ir įprastą režimą, kitai, žiūrėk, priekaištauja, kad per trumpai pabuvo motinystės atostogose, per trumpai maitinimo krūtimi. Nesąmonė, to neturėtų būti. Reikia išmokti įsiklausyti savęs, mumyse slypi visi atsakymai į gyvenime kylančius klausimus ir, jei tu elgiesi taip, kaip diktuoja tavo esybė, labai paprasta būti laimingam ir neturėti poreikio nei kritikuoti kito, nei domėtis, ar tave kas kritikuoja.
Deja, moterys neretai pasimeta visuomenės normų ir kitų įtakos pinklėse, užslopina savo vidinį balsą ir pradeda gyventi ne taip, kaip iš tiesų norėtų, o taip, kaip kiti nori, kad jos gyventų. Tada nesąmoningai atsiranda pyktis, nepagrįsta kritika kitiems žmonėms ir bendras nepasitenkinimas viskuo – nuo to, kaip savo vaiką auklėja kita mama iki kvailų konfliktų su vyru, nes grįžo išgėręs pusę bokalo daugiau.
Kai tapau mama, manyje įvyko daug esminių pokyčių, bet vienas svarbiausių – aš labai aiškiai išgirdau savo vidinį balsą. Ir jis man padėjo suprasti labai daug dalykų, su šaknimis iš manęs išrovė anksčiau turėtą paiką kategoriškumą, egoizmą. To labai linkiu kiekvienai moteriai – išmokti klausyti savęs.
– Jūs pati susilaukėte Ato anksti. Kokie ankstyvos motinystės privalumai ir trūkumai?
– Susilaukus vaikelio jauname amžiuje turi du pasirinkimus – arba atidėti mokslo ir karjeros tikslus į šoną ir atsiduoti motinystei, arba mėginti viską derinti. Aš pasirinkau antrą variantą ir tai tikrai buvo nemažas iššūkis. To trūkumu net nepavadinčiau, tai buvo didelis asmeninis išbandymas, kurį, ačiū Dievui ir artimiesiems, įveikiau. Tai man tebuvo vienintelis ankstyvos motinystės sunkumas, visa kita – tik privalumai.
– Esate griežta mama? Ko neleidžiate Atui?
– Turime nusibrėžę aiškias tvarkos, saldumynų per dieną kiekio ir kitas taisykles, bet, žiūrėk, kartais, paprašyta sūnaus, gana lengvai jas leidžiu laužyti. Nemažai dirbu, būna, darbai pasiglemžia ir kai kuriuos savaitgalius, tad būdama su sūnumi tarsi noriu kompensuoti tas akimirkas, kurių jis negalėjo praleisti su manim. Taip netyčia prasideda lepinimas, nuolaidžiavimas, bet kai pagaunu save tokią suminkštėjusią, visada stengiuosi atsikvošėti – toks nuolaidus mano elgesys sūnui duoda tik momentinį malonumą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai net kenkia jo asmenybės formavimuisi. Noriu, kad sūnus žinotų, jog treptelėjus kojele negauni visko, ko nori, kad dėl savo tikslų reikia pakovoti, stengtis. Maži kasdieniški pavyzdžiai yra puiki pradžia šito suvokimo diegimui.
– Ko išmokė motinystė?
– Išmokė be galo daug ir mokins, manau, visą gyvenimą, bet svarbiausia – motinystė moteryje atskleidžia tokį stiprų jausmą, kurio negali sužadinti niekas kitas. Tu gali įsimylėti ir tai gali praeiti, gali pasinerti į kažkokią veiklą ir ji vėlei gali pabosti... Viskas gyvenime laikina, išskyrus motinišką meilę. Ji amžina ir neegzistuoja priežastis, kuri iš motinos galėtų išplėšti jos meilę savo vaikui. Tas amžinybės jausmas suteikia lig tol nepatirtą vidinę ramybę ir visai kitokį savęs pažinimą.