Šiandien misija apsilankė Berak vietinių migruojančių žmonių stovykloje (ang. Internally displaced people center). Ten gyvena 9000 žmonių, kuriems teko bėgti palikus savo namus, be vandens ir maisto bėgti dieną ir naktį, kad išgelbėtų savo gyvybes. Atlikėja Jazzu pasidalino savo dienoraščiu ir jautriomis įžvalgomis apie pamatytus vaizdus ir išgirstas istorijas.

„Dar viena įsimintiniausių dienų mano gyvenime.

Kodėl vieni turėjo gimti nepritekliuj, kiti – visiškoj laisvėj, augti šilti ir mylimi? Kodėl vieni valosi dantis kasdien ir palieka bėgantį čiaupą, o kiti, kad atsigertų vandens turi eiti parą, miegoti dykumoje ir vėl parą eiti atgal? Kodėl vieni miršta, kai kiti gyvena sveiki? Kodėl vieni verkia, kai kiti juokiasi? Ar tai ir yra jin ir jang? Ar tai ir yra tas balansas, tobula pasaulio harmonija? Štai tokie klausimai kankino nuo vakar, o šiandien atsakymai nutolo dar labiau...

Lankėme vieną iš Etiopijos vietinių migruojančių žmonių stovyklų.

Be vandens ir be maisto, ji ir jos vyras su jų devyniais vaikais, ką tik regėjusiais, kaip žuvo jų giminaičiai, bėgo iš savo namų į niekur
Justė Arlauskaitė-Jazzu

Įsivaizduokite taip: dėl to, kad kažkokie „kieti valdžios vyrukai“ užsimanė šlovės ir žemės, ateina į jūsų namus ir juos tiesiog atima. Taip nutiko tiems 9000 žmonių, kuriuos aplankėme šiandien... Vieną dieną dėl politinių ir etninių nesutarimų pas juos į kaimą įsiveržė vietinė organizuota armija, išskerdė pusę jų artimųjų, sudegino namus, o visi kiti buvo priversti bėgti. Į juos šaudė, juos degino, gąsdino, daugelis neišgyveno. Visi kiti ėjo 6 dienas ir naktis kol pasiekė, pavadinkime, saugią zoną.

Moteris, su kuria šiandien bendravau, porą valandų pasakojo savo istoriją. Be vandens ir be maisto, ji ir jos vyras su jų devyniais vaikais, ką tik regėjusiais, kaip žuvo jų giminaičiai, bėgo iš savo namų į niekur. Valgė lapus, be miego bėgo, kur matė akys. Ir štai jie čia, su komuna kitų žmonių, bėgusių kartu su jais. Nieko neturėdami, savo rankomis pasistatė šiaudų palapines. Vaikai miršta iš bado ant rankų, daug jų neišgyveno pakeliui. Nusprendė apsistoti čia – galbūt čia jų neras tie, kurie nori jų atsikratyti.

UNICEF misija Etiopijoje
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Taip jie vieni kitus susirado, kartu su aplinkiniais kaimais, taip prasidėjo pagalbos misija, kurios vis dar taip trūksta šiai dienai. Tai pasiekė ir UNICEF, tai pasiekė ir mus. Musėti vaikai, iš bado išsipūtusiais pilvais, bejėgės mamos (kartu tokios stiprios!), šiukšlės, purvas, skurdas... UNICEF laikinajam medicininės pagalbos punkte eilės žmonių – vaikai sveriami ir matuojami su klausimu AR IŠGYVENS? Istorija viena baisesnė už kitą. Šie vaikai – baigščiausios mano matytos būtybės... Ir nežinia, kada juos prisijaukins nei žmonės, nei pasaulis. Arba ar jie kada nors turės progą prisijaukinti gyvenimą...

3000 iki 5 metų ten gyvenančių vaikų yra visiškai nusilpę. Mano sutikta Fatima, kuri bėgo su 9 vaikais, laukiasi 10 vaiko! Dešimto!!!!! Klausimas kyla kodėl jie gimdo tiek vaikų, jei negali jų išmaitinti? Tai šokiruoja, esu tikra, kad tas klausimas kyla ne vienam. Būnant čia tampa labai aišku, kad tai yra elementari edukacijos stoka. Tų moterų niekas neklausia ko jos nori, jos nesupranta, kad gali būti kitaip, net jų tikėjimas neleidžia jokios prielaidos kitokiam mąstymui, juolab veiksmui... Fatimos svajonė yra grįžti į savo namus, jei tik ten kada nors bus saugu. Kad jos vaikai vėl turėtų ką valgyti. Ir būtiniausiai – eitų mokytis. Visus metus kasdien jos didžiulė šeima valgo grūdus su purvinu, chemija valytu vandeniu – be jokio skonio, be druskos, be nieko. Taigi ko jiems trūksta labiausiai – tai visavertis maistas. Bei medikamentai. Iš tiesų, jiems trūksta visko. Išvaryti, įbauginti, likimo pamesti žmonės.

Visą dieną stengėmės visaip džiuginti vaikus – kai kurie jų vis tiek taip ir liko stovėti tuščiais žvilgsniais, lyg maži žvėriukai, nieko neprisileisdami. Kol Fatimos vaikas žnybė ir kando man į ranką (Fatimai bepasakojant kaip jos brolį supjaustė į gabalus), kiti vaikai jau valiūkiškai krykštavo ir noriai žaidė. O ką jie išdarinėjo, kai pamatė spalvotas kreidutes ir kai mes perdavėm jiems linkėjimų – piešinių nuo Lietuvos vaikų!!! Kokie jie pažeidžiami ir gražūs, kitokie – kuklūs, tikri, žingeidūs. Mes turime padėti jiems išgyventi.

UNICEF misija Etiopijoje
Foto: Asmeninio albumo nuotr.
Visą dieną stengėmės visaip džiuginti vaikus – kai kurie jų vis tiek taip ir liko stovėti tuščiais žvilgsniais, lyg maži žvėriukai, nieko neprisileisdami
Justė Arlauskaitė-Jazzu

Apsikabiname su Fatima su ašaromis akyse. Sunku išvažiuoti. Sunku palikti šiuos žmones. Sunku gultis į lovą, kai jie guli ant žemės. Sunku gerti vandenį. Sunku verkti, kai jiems verkti jau per sunku. Vis bandau tikėti, kad kažkada viskas pasikeis. Mes niekad negyvensim vienodomis sąlygomis, tačiau tai ir nereiškia, kad tik tada būtumėm laimingi! Būsim laimingi tada, kai suprasim, kad visi esame lygūs, bet skirtingi, kai tie skirtumai mus augins bei suartins, kai išmoksime suprasti ir dalintis. Kai suprasime kitas kultūras. Kai aukosimės ir aukosime.

Šiandien Jovita (misijos vadovė) man sakė, kad aš labai priminiau savo mamą. Akimis, eisena, elgesiu – viskuo. Mano mamos vardas AUKSĖ. Mama, ačiū tau už stiprybę, gyvybę ir besąlygišką meilę žmonėms! O ir viso pasaulio mamų vardai man šį vakarą skamba labai garsiai ir šventai. Ačiū visom mamoms, kurios mūsų vaikystę pavertė pasaka – ar Lietuvoje, ar Etiopijoje, bet kur, bet kokiomis sąlygomis, bet kuriam pasaulio krašte. Kai pasaka baigiasi, mes turime sukurti gyvenimą. Ir mes visi giliai širdyje esame vaikai – nei vienas nenorime mirti, bijoti, netekti, neturėti, badauti, būti pamesti. Aš vis dar tikiu pasakomis, tikiu, kad visi bendromis jėgomis galime padėti išgyventi vieni kitiems visais įmanomais būdais. Ir tikiu, kad būtent tokia ir yra pasaulio harmonija – laimingi vaikai, žmonės, nejaučiantys skausmo, šviesi ateitis ir mūsų visų gebėjimas dalintis".