Kokių emocijų įnešė antro vaikelio gimimas?

– Vien pozityvių. Jau nebeliko baimių, kurių pilna su pirmu vaiku, labiau moki pasidžiaugti, pasimėgauti procesu. Be to, ir vaiko charakteris kitoks, kitaip priimi. Labai džiaugėmės, kad gimė berniukas. Visada norėjome turėti porą.

Ar tiesa, kad berniukai savo būdu gerokai skiriasi nuo mergaičių?

– Dar nepastebėjau. Žinoma, skiriasi charakteriai, bet brolis kol kas viską kartoja, ką daro ir sesė – ir dažosi, ir sukneles velkasi.

Donatas Montvydas su žmona Veronika
Būna dienų, kai mano autoriteto ir moteriškos energijos nebeužtenka, tada Donatas labai rimtai kalbasi su vaikais
Veronika Montvidienė

– Kaip Adelė žiūrėjo į brolio atėjimą? Ar nebuvo bėdų pratinantis prie naujo šeimos nario?

– Visada bus bėdų, jei vaiko tam neparuoši. Labai atidžiai žiūrėjau, koks amžiaus skirtumas būtų optimaliausias, kad antras vaikas neateitų per anksti. Ruošėmės ir patys, ruošėme ir Adelę, aplinką – senelius, gimines ir pan. Ypač reikia ruošti suaugusiuosius, kaip reaguoti, kaip nepalikti vyresnėlio be priežiūros, kaip nepadaryti iš pirmojo antram priešo. Juk jis visada buvo pirmas, pagrindinis, vienintelis, o atsiradus antram vaikui girdi tik vieną frazę: „palauk, dabar broliui, tada tau“. Mes patys labai dažnai antrus vaikus pirmiesiems padarome priešais.

– Iš kur semiatės žinių apie auklėjimą?

– Iš visur. Dažniausiai užtenka įsijausti į tos būtybės vietą ir visada rasi teisingą atsakymą. Žinoma, yra knygos, turiu platų draugų ratą, kurie turi po 2-3 vaikus. Mūsų filosofija sutampa. Jie vaikų augintojai, o ne vaikų turėtojai. Visus tėvus skirstau į dvi kategorijas – vieni yra vaikų augintojai, kiti – vaikų turėtojai.

– Kaip patys pasiskirstote rolėmis šeimoje su Donatu?

– Kadangi aš daug daugiau praleidžiu laiko su vaikais, daugiau palaikau tvarką ir discipliną, taisykles. Tėtis labiau įneša energijos, pozityvo, šventės. Bet būna dienų, kai mano autoriteto ir moteriškos energijos nebeužtenka, tada Donatas labai rimtai kalbasi su vaikais, filosofuoja, nepaisant to, kad Kajui dar tik metai. Natūraliai taip išeina. Kartais aš ir pati pasakau, kad jis turi pasikalbėti su vaikais. Kartais jis geriau pamato kai kuriuos dalykus iš šalies, nes aš nuolat sukuosi tame procese ir ne visada sugebu pamatyti, kaip iš tiesų yra. Pradedu matyti tik smulkmenas, o ne bendrą vaizdą.

Nejaučiu šimtaprocentinės savo kaip asmenybės realizacinės viršūnės, kai stoviu prie puodų
Veronika Montvidienė

– Buitis gula ant jūsų pečių? Ar neapmaudu?

– Apmaudu būna tuomet, kai tai būna per prievartą. Kai ne pats pasirenki, o neturi kitos išeities. Man neapmaudu, bet, žinoma, sunku. Kita vertus, žiūrint su kuo lyginsi. Mes turime ir močiučių, ir draugų, kurie padeda. Nesunku tiek, kad reikėtų skųstis, bet, žinoma, nėra taip, kad kiekviena diena būtų šventė. Vaikų auginimas yra tam tikra profesija, darbas, o rezultatai – tavo karjera. Ne kiekvienam ši profesija duota. Šiais laikais tai labai gerai matosi.

Donatas Montvydas, Veronika Montvydienė su dukrele Adele

– Jūs pati šioje profesijoje jaučiatės gerai?

– Ne visada. Nejaučiu šimtaprocentinės savo kaip asmenybės realizacinės viršūnės, kai stoviu prie puodų. Bet visada norėjau turėti laiko auklėti savo vaikus ir auginti. Ne tik juos turėti. Aš visada norėjau būti mama, o ne tik turėti vaikų. Jei nori kažką turėti, nusipirk šuniuką, nors irgi gaila būtų. Aš žiūriu į tai atsakingai. Man patinka, stengiuosi, tobulėju. Užauginti žmones yra didelis darbas, todėl darai maksimumą, kad paskui, kas bebūtų, pats galėtum ramiai miegoti ir žinotum, jog padarei viską, ką galėjai. Kita vertus, dėmesio vaikams reikia, kol jie maži. Kuo toliau, tuo mažiau. Jiems reikia palikti erdvės, jie savarankiškėja. Būkime optimistai, mes gyvename kokių 80 metų, o vaikai pas mus yra tik kokių 20 metų, tai ne taip jau ir ilgai.

– Ar skiriate laiko sau?

– Laiko sau reikia vien tam, kad galėtum paskui skirti jo kitiems. Kai visada tik duodi, išsisemi ir nebeturi, ką duoti. Reikia laiko paskaityti knygą, susikaupti, atrasti savyje teigiamų emocijų, energijos. Kokybiškas laikas sau būtinai reikalingas. Aš bendrauju su draugais, rūpinuosi savo sveikata, atsigeriu kavos, pabūnu tyloje, paklausau savęs.

– Neįmanoma nepastebėti, kad net po dviejų gimdymų esate liekna it manekenė. Kur slypi paslaptis? Genai?

– Stebuklingų genų nebūna. Kai žmogus nuo genų ar tiesiog nuo gyvenimo būna sulysęs, irgi atrodo baisiai ir nesveikai, taip pat kaip ir sustorėjęs. Tai įdirbis nuo vaikystės – sportas, sveika mityba. Sportuoju nuo 6 metų – tai didelis įdirbis, kurį padariau iš anksto, kad paskui galėčiau mėgautis rezultatu. Dietomis netikiu, niekada nebūna taip, kad pasilaikai dietos ir džiaugiesi tuo, ką rodo svarstyklės. Žinoma, laikiną rezultatą gauni, bet jei toliau nebesilaikai, jis dingsta. Jei savimi esi nepatenkintas, reikia kažką keisti gyvenime. Man svarbu, kad valgyčiau sveikai. Be to, valgau, kad gyvenčiau, bet ne gyvenu tam, kad valgyčiau.

– Pavasarį keliavote atostogauti viena su dviem vaikais. Drąsus žingsnis...

– Keliavau ne visai viena – kartu su manimi važiavo draugė, nes fiziškai neįmanoma pakelti ir vaiko, ir lagaminų. Jei tokios problemos nebūtų, mielai keliaučiau ir viena. Tą kartą pasiryžome, nes jau buvo sunku žiūrėti į tą pilką dangų. Likome labai patenkinti, tai galėtų būti puiki tradicija.

– Ar nuo viešumo bandote kaip nors apsaugoti vaikus?

– Ne. Nemanau, kad Lietuvoje yra koks nors be galo didelis poreikis saugoti. Niekas prie mūsų namų nebudi ir neseka. Žinoma, būna, kai tave nufotografuoja kokiame nors kurorte, kai tu laukiesi, o tu neturėjai jokio noro dar to viešinti. Arba dėl vestuvių – norėjome šventės tik sau, o išėjo ne visai taip. Kartais susiduri su tuo, todėl renkamės, pavyzdžiui, atostogauti ten, kur yra mažiau tautiečių, bet nesiskundžiame. Be to, prie vaikų nelabai kas ir kimba. Ypač kai aš viena važiuoju su vaikais, nelabai kas ir supranta.

Man nereikia eiti į restoraną ir slėpti vaikų po stalu
Veronika Montvidienė

– Du vaikai buvo svajonė, ar planuojate daugiau?

– Du vaikai tikrai buvo svajonė. Dėl trečio – kol kas nežinau. Šiuo metu dar nesinorėtų. Visada žinojau, kad noriu berniuko ir mergaitės. Kajus dar yra labai mažas, yra dar laiko pagalvoti.

– Kaip apibūdintumėte save kaip mamą?

– Sunku apie save kalbėti. Kartais žiūriu į kitus tėvus ir matau, kaip jie eina su savo vaikais akis nuleidę, tarsi gėdytųsi savo atžalų. Aš su savo vaikais visur eina drąsiai ir džiaugiuosi, kai kiti sako, kokie protingi vaikai. Lietuvoje girti nebūdinga, todėl, kai sulauki tokio įvertinimo, supranti, kad kažką kaip mama darai teisingai. Man nereikia eiti į restoraną ir slėpti vaikų po stalu.