Anot Simono (pavardė redakcijai žinoma), šis nesusipratimas įvyko dėl administracijos klaidos, kai niekas jų neperspėjo, kad L.Čepracko restorane vakarieniautojai su vaikais yra nepageidaujami.

Pirmas įspūdis – Liutauras yra vaikus valgantis monstras ir jei nors vienas prisilies prie įmantriai išriestos šakutės, atsivers tolimiausia virtuvės krosnis, iš jos išropos Liutauras ir suvalgys tą nedorėlį
Tėtis Simonas

„Esame jauna šeima ir po vestuvių jau porą metų laikomės gana paprastos tradicijos – kiekvieno mėnesio 18 dieną einame vakarieniauti dar nelankytoje, romantiškoje vietoje, įprastai – Vilniuje, arba tame mieste kuriame tuo metu esame. Per šį laikotarpį tokiu būdu aplankėme nemažai skirtingų sostinės restoranų, kai kurie jų buvo gana paprasti, o kai kurie – išskirtiniai, tokie kaip „Dine“, „Ti'Ana“, „Džiaugsmas“, „El mercado“ ir kiti. Svarbu paminėti, kad nesame niekaip profesionaliai susiję su maisto gaminimu ir restoranų verslu. Pats daug metų dirbu informacinių technologijų sektoriuje, tarptautinėje kompanijoje, o mano žmona – projektų vadovė ir, kaip jau supratote, nuostabi mama.

Per tuos „food crawling'o“ metus susipažinome ne tik su įvairių šalių virtuve, tačiau ir su ne visai plačiu (teigiama prasme) aptarnavimo kultūros spektru – Vilniuje viskas šioje srityje yra gerai ir visuomet jausdavomės puikiai aptarnaujami. Kartais rezervuojant staliuką maloniai mūsų pasiteiraudavo, ar būsime su mažais vaikais, ar nereikės kėdutės ir pan. Kadangi mums dukra gimė tik šių metų vasario mėn., anksčiau į šiuos klausimus beveik nekreipdavau dėmesio. Bet mūsų kūdikis yra ramus, nuspėjamas ir socialus, neatitinka rėkiančio ir romantiką gadinančio vaiko paveikslo. Rezervuoti staliuką L.Čeprausko restorane taip pat nekilo jokių problemų, iš pažiūros malonus balsas ne tik mikliai priėmė užsakymą, bet ir vėliau maloniai pakeitė rezervacijos datą. Tačiau tik pravėrus restorano duris pastebėjau, kad pasitinkantis personalas kolosaliai sutriko, tarsi būtume atsivedę vakarienei krokodilą už pavadėlio.

„Nežinau, ką čia Liutauras pasakys į tai ..." – buvome sutikti su tokiu pasisveikinimu. „Jums rezervuojant tikrai turėjo pranešti apie Liutauro požiūrį į vaikus“, – išgirdau ir užfiksavau. „Ar jūsų vaikas garsiai rėkia?“ – paklausė. Pirmas įspūdis – Liutauras yra vaikus valgantis monstras ir jei nors vienas paauglio metų nesulaukęs vaikas prisilies prie įmantriai išriestos šakutės, atsivers tolimiausia virtuvės krosnis, iš jos išropos Liutauras ir suvalgys tą nedorėlį kartu su tuo padavėju, kuris jį praleido pro duris. Kalbant paprastai, iš karto supratau, kad įvyko personalo vidinės komunikacijos klaida, ir ramiai atsisėdome prie staliuko, smalsaudami, kaip gi problema bus išspręsta.

Personalas tuo metu maksimaliai sureikšminę problemą krapštė galvas, kaip išvengti Liutauro rykštės ir kai per 10 minučių jie kelis kartus priėję nerišliai kažko klausinėjo apie vaiką, neiškentęs paklausiau: „Ar jums visiems bus geriau jei mes išeisime?". Visi išsigandę palinksėjo galvomis ir mes tiesiog – išėjome pro duris. Tai tebuvo dar vienas fine–dining restoranas mūsų jau gana netrumpame sąraše. Išėjome savo noru ir gana kultūringai, su nebloga nuotaika. Dauguma restoranų lankytojų net liko nesupratę, kas ir kodėl. Liko paskutinis darbas – pamatuoti rezervaciją priimančios darbuotojos temperatūrą. Štai po šio pokalbio ir pratrūkau.

„Jums rezervuojant tikrai turėjo pranešti apie Liutauro požiūrį į vaikus“, – išgirdau ir užfiksavau. „Ar jūsų vaikas garsiai rėkia?“
Tėtis Simonas

Paskambinau rezervacijų telefonu ir pasidomėjau, kaip ten visgi yra su jų taisyklėmis (Vilniuje "fine–dining" restoranų, kurie turi griežtas taisykles dėl vaikų tikrai nėra daug, vos keli). Įprastai tokioje situacijoje būdamas kitoje pusėje visų pirma kliento atsiprašyčiau, net jei pats būčiau teisus. Analizuoti restorano reakciją būtų galima ir išsamiau, bet trumpai - buvau gana netikėtai ir visiškai neprofesionaliai užsipultas, apšauktas, nukreiptas į neegzistuojančias restorano taisykles internete (kurių dar ir dabar nesugebu surasti). Gaila, pokalbio įrašas neišliko. Reziumė būtų tokia – „esame geriausias fine dining restoranas Lietuvoje ir mums nusišvilpti ant jūsų, ir dar turite atsiprašyti patys, kad nepaisėte mūsų taisyklių“. Šaunu – pagalvojau, tokia pozicija yra verta, pagalvokime, maždaug vienos žvaigždutės iš penkių ir aštraus komentaro.

Interpretacijas apie tai, kaip galėjo pasielgti viena ar kita konflikto pusė paliksiu skaitytojams. Savo veiksmų nevertinu niekaip ir nesureikšminu, kadangi mūsų šeimai eiti vakarienės į restoraną yra gana įprastas dalykas ir esu patenkintas, kai tų taisyklių užtikrinimu pasirūpina pats restoranas, ypač kai už vakarienę paliekame triženklę sumą. Jei vienam restoranui nepatiks mano apranga ar mano vaiko veido spalva, mielai nueisiu į kitą, arba nuskrisime vakarienės į Oslą ir suvalgysime po burgerį už 60 eurų (vieną kartą taip ir padarėme).

O jei L.Čeprackas jaučiasi madingai įsižeidęs (2018 metai berods buvo internete paskelbti įsižeidusiųjų metais), kviečiu nukreipti savo energiją kitur ir pergalvoti savo komunikaciją, rezervacijos sistemą ir išspręsti savo vidines personalo problemas prieš nustumiant jas savo potencialiems lankytojams. Viešoje erdvėje auklėti kitus, pačiam neįsigilinus į situaciją, remiantis tik (iš pažiūros) represuotų darbuotojų istorijomis – tik nesusireikšminkite. Jūs – restoranai, viešbučiai, tenkinate elementarius žmogaus poreikius – būkite draugiški ir profesionalūs arba užsidarykite“.