– Ieva, nors visi supranta, kad būti mama yra darbas pilnu etatu, vis dėl to, kuo užsiimi be motinytės?

– Šiuo metu kaip tik įrašinėju naują albumą, kurį išleisiu rudenį. Nuo paskutinio albumo praėjo jau ketveri metai, per kuriuos neapleidau kūrybos. Dirbu su Vytautu Bikumi ir mėgaujuosi kūryba, muzikavimu. Turiu truputį koncertų, bet jų skaičių sąmoningai sumažinau, kad daugiau laiko galėčiau skirti darbui studijoje. Taigi spalį klausytojams jau atnešiu naują albumą ir kviesiu į koncertus.

– Gimus vaikui, matyt, pasikeitė ir prioritetai?

– O taip. Kai tampi mama, viskas visam gyvenimui pasikeičia. Atrodo, kad tas ankstesnis gyvenimas dabar yra labai toli ir jis buvo labai kitoks. Net stebiuosi – ar tikrai aš jį gyvenau?

Dainininkė Ieva Narkutė-Šeduikienė
Atrodo, kad tas ankstesnis gyvenimas dabar yra labai toli ir jis buvo labai kitoks. Net stebiuosi – ar tikrai aš jį gyvenau?

– O kaip kūryba? Ne paslaptis, kad gimus vaikui moterys tampa jautresnės, jas veikia hormonai ir pan. Ar gimus dukrai tavo kūriniai kaip nors pasikeitė?

– Žinau, apie ką kalbate. Hormonai labiausiai padarė įtaką ne kūrybai, o mano vyro gyvenimui, jo savijautai bei nuotaikai. (Šypsosi.) Visos emocijos buvo suvaldytos artimoje aplinkoje, pasitelkiant į pagalbą pokalbius ir buvimą kartu. Kita vertus, man pačiai buvo labai smalsu, kiek vaiko gimimas padarys įtakos mano dainoms. Juk rašau apie save. Net buvo toks nerimas – o kas jei gims vaikas, ir jis viską užgoš mano gyvenime, susisuks galva, jei nebenorėsiu lipti ant scenos, sunku bus suderinti. Džiaugiuosi, kad taip nenutiko. Atvirkščiai – naujai įvertinau savo muzikinę veiklą. Dabar kaskart lipdama ant scenos daug labiau tuo džiaugiuosi nei prieš kelis metus, nes tų kartų daug mažiau. Prisipažinsiu – turiu priklausomybę nuo dėmesio, nuo buvimo lempų šviesoje. Mažai kas ją gali gyvenime nukonkuruoti. O dėl temų – buvimas mama į dainas prasiskverbė daug mažiau nei maniau. Temos nepasikeitė. Pirmą dainą su aiškia dedikacija dukrai parašiau, kai jai buvo jau daugiau nei metai.

– Daugelis mamų, sugrįžusios į darbus, neišvengia kaltės jausmo, kad palieka savo vaikus su auklėmis, močiutėmis ir pan. Kaip tu su tuo susidoroji?

– Aš dėl to dirbu. Pirmą kartą koncertuoti išėjau anksti. Jai buvo mėnuo, aš stovėjau Manto koncertuose ir dainavau. Nepatyriau labai ilgos pertraukos. Koncertų sumažėjo, bet jų buvo. Ona gimė lapkritį, o gruodis muzikantams yra pats darbymetis. Vadyba pastatė mane ant kojų ir sakė: važiuoji į Klaipėdą su Mantu dainuoti „Raudonų vakarų“. Praėjus mėnesiui po gimdymo įsispraudžiau į suknelę ir išvažiavau. Žinau, kad esu geresnė mama, kai dainuoju. Aš jaučiu, kaip grįžtu geresnė. Grįžtu po tų poros valandų visa jos persiilgusi, jaučiu, kaip man hormonai kala į smegenis ir aš esu naujoje įsimylėjimo stadijoje. Jaučiu, kad man tas padeda. Jei padeda man, vaikui negali trukdyti. Žinoma, tą trumpalaikį kaltės jausmą, kai išeinu ir palieku ją verkiančią, jaučiu, bet žinau, kad jau po 10 minučių su ta pačia močiute mano vaikas sėkmingai žais, guguos, pusryčiaus ir eis į parką. Man tas palengvėjimas irgi būtų tik 10 minučių, nes paskui visą dieną savęs nemėgčiau už tai, kad padariau kompromisą, kuris ilgalaikėje perspektyvoje nei vienai iš mūsų nėra į naudą. Ji turi augti su mama, kuri daro savo dalykus ir būna mama vienu metu. Aš auginu paną, kuri užaugs ir taps moterimi. Aš noriu jai perteikti veiklios ir kūrybingos moters pavyzdį, o ne moters, kuri pasiduoda kaltės jausmui.

– Kiek vyras padeda buityje?

– Vyras ne padeda, jis augina savo vaiką. Tai yra žodžiai, kuriuos dažnai šiame kontekste vartojame nesusimąstydami. Vyrai neturi padėti, jie turi auginti vaikus kartu šeimoje. Mano vyras, kai būna namuose, būna 120 proc. čia ir dabar. Jei reikia, jis pasiima vaiką ir važiuoja, tarkime, pas močiutę. Aš galiu visą savaitgalį jam neskambinti, nes jam viskas aišku, kaip ir ką su juo daryti – ką jis valgo, ko nevalgo, kaip paruošti, kaip aprengti ir ką koks žodis reiškia. Kai vaikas po truputį pradeda kalbėti, dažnai vyrai į žmonas kreipiasi kaip į vertėjas. Maniškis nesikreipia. Tuo labai džiaugiuosi, nes tai reiškia, kad auginame vaiką kartu.

– Kur semiesi auklėjimo išminties – knygos, artimųjų patirtys, intuicija?

– Aš esu toks moksliukas. Net laukdamasi drauges šiurpindavau knygų kiekiais ir jų turiniu. Skaitydavau įvairią mokslinę literatūrą, kaip kas vyksta, kas kokią įtaką turi vaiko vystymuisi. Mėgstu susirinkti informaciją ir padaryti namų darbus. Šiandien mano širdis linksta į tas auklėjimo kryptis, kurios sako, kad mažiau yra daugiau. Jau susidūrėme su žaislų pertekliaus ir kaupimo problema. Skaičiau, kad vaikui geriausi žaislai yra kamuolys ir lazda, nes jie lavina vaizduotę ir kūrybiškumą. Stengiuosi tuo vadovautis. Kita vertus, šiais laikais labai daug informacijos. Po paieškos kartais žinai mažiau nei prieš tai. Be to, vaiko auginimas mane labai moko riboti laiką prie ekranų. Mūsų smegenys nėra guminės, visko į jas nesukiši.

– Dukra, matyt, jau irgi tiesia rankas į telefoną?

– Telefonus laikome jai nepasiekiamoje vietoje. Prie jos aš sąmoningai stengiuosi kuo mažiau naršyti. Skaičiau tokį straipsnį, kad vaikui kenkia ne tik tas laikas, kurį jis praleidžia prie ekrano, bet ir tas, kurį prie ekrano praleidžia tėvai. Su vaiku reikia dažnai palaikyti akių kontaktą ir būti čia ir dabar. Juk naršant ant veido užsideda labai tokia savotiška kaukė – tokio negyvo veido kaukė. O vaikui reikia pasakyti su emocija, su žvilgsniu, su kontaktu. Visą tą susiurbia ekranas. Tai žalinga vaiko augimui ir vystymuisi. Jam neužtenka žodžio „aha, gerai“ arba „negalima“. Taigi mūsų namuose yra du daiktai, su kuriais Ona žino, kad žaisti negalima – telefonas ir mano mezginys. Jei ji juos pamato ne vietoje, atneša man, paduoda ir sako: „ačiū“. Pamenu, mano mama jai rodė nuotraukas telefone, ir savo akimis pamatė, kaip greitai gali išsivystyti priklausomybė. Vaikas nesupranta, kad štai pažiūrėjome ir dabar padėkime. Kokia buvo isterija. Neveikia niekas. Vaikų nereikia mokyti, kaip įsitraukti į ekraną ir jame pranykti.

– Pasirinkote vardą „Ona“. Šiandien jis yra pakankamai retas...

– Taip, 2016 metais Lietuvoje Onos vardu buvo pavadinti vos 9 vaikai. Kadangi gydytojai jau gana anksti pasakė, kad bus pana, turėjome sąrašą vardų favoritų. Ona buvo pirmoje vietoje. Be to, mano uošvį kitados prižiūrėjo tokia teta Ona, kuri jį labai mylėjo ir visaip lepino, kepdavo 5 kapeikų dydžio blynelius, nes jis tik tokius valgydavo.

Dainininkė Ieva Narkutė-Šeduikienė
Praėjus mėnesiui po gimdymo įsispraudžiau į suknelę ir išvažiavau koncertuoti

– Ar pati lepini savo vaiką?

– Šitaip nelepinu. Jei nevalgo, vadinasi, dar nenori. Stengiuosi susilaikyti nuo tokių dalykų, kad jei nevalgai sriubytės, duosiu riestainį. Po penkmečio gali turėti vaiką, kuris tik riestainius ir valgys. Aš manau, kad mūsų darbas yra supažindinti vaiką su sveiku maistu. Taigi tokių blynų nekepu. Bet žinau, kad jei atleisčiau vadeles, supirkčiau visus minkštus žaislus, visas lėles, burbulų pūtimo įrankius ar traktorius. Bet čia trumpalaikis sprendimas. Puikiai matau, kiek ilgai jai reikia tų žaislų. Juk ir mes neiname į miestą su 36 rankinėmis. Užtenka vienos. Man labai gražu žiūrėti, kaip ji turi vieną mėgstamą pliušinį šunį ir daro su juo viską, ką reikia. Vaikui labiausiai reikia ryšio. Todėl stengiuosi lepinti įspūdžiais, buvimu kartu ir savo laiku.

– Ar jau galvojate apie darželį?

– Taip, nuo rugsėjo eisime į valstybinį darželį. Žiūrėsime, kaip seksis. Nematau reikalo atmesti neišbandžius. Be to, spalį man albumo pristatymas, todėl reikia, kad per rugsėjį įprastų. Aišku, sunku prognozuoti, bet planas yra toks.

– Kas buvo didžiausias iššūkis per šiuos porą metų?

– Sunku pasakyti, nes tų iššūkių buvo įvairiose srityse. Tarkime, buvo iššūkis, kai per Valentino dieną Ona su Roto virusu atsigulė į ligoninę, o Vasario 16-ąją turėjau dainuoti Katedros aikštėje. Jai teko gultis su tėčiu. Buvo nelengva dainuoti žinant, kad tavo vaikas ligoninėje. Baisu, kai vaikas serga. Atrodo, baisu jau kai peršąla ar skrandis sunegaluoja, paviduriuoja, o kiek aplinkoje yra žmonių, kurie turėjo palaidoti savo vaikus. Tada supranti, koks esi palaimintas ir kiek daug tau duota.

– Matyt, tik gimus vaikui supranti, kokia vertybė yra sveikata?

– Taip, supranti, kodėl visi visada linki sveikatos. Visai kitaip pradedi vertinti tiek vaiko, tiek savo sveikatą. O kalbant apie iššūkius, dar vienas yra priimti mamos vaidmenį, rasti savyje mamą, suprasti, kokia ji yra, nepasiduodant kitų aiškinimams, kokia ji turi būti. Reikia leisti vaikui augant tam procentui mamos ir ne mamos varijuoti, keistis tai į vieną, tai į kitą pusę. Bet šitas iššūkis nėra vienkartinis, manau, jis truks visą gyvenimą.