Nesu buvusi jokioje klinikoje nuo vaikystės, nežinau, kas mano gydytojas, todėl, norėdama, kad medikas patvirtintų nėštumo testo teigiamą atsakymą, užsiregistravau vienoje privažioje Kauno klinikoje.
Nuvykau visa spirgėdama iš susijaudinimo, nes kūdikis labai laukiamas. Patikrino echoskopu. Gydytoja atsilošusi kėdėje pasakė, kad taip, laukiuosi – 7 sav. O tada lediniu balsu paklausė „tai čia gerai ar blogai, kad laukiesi?“. Nelabai supratau tokio „domėjimosi“. Jei būčiau „per jauna“ ar netekėjusi... O gal ši klinika populiari tarp moterų, kurios ieško, kur nutraukti nėštumus?
Tada gydytoja dar sakė, kad paims mėginį dėl gimdos vėžio patikrinimo, nes rizika juo sirgti nuo trisdešimties padidėja, o man jau tuoj ir trisdešimt. Paklausė, kokio amžiaus mano vyras. Kai pasakiau, kad vyresnis, ėmė gąsdinti kūdikio apsigimimais, Edvardo, Dauno sindromais. Sakė, būtina daryti genetinius testus. Ir dar gripo skiepus nėščiosioms. O išeinant pridūrė, kad labai nesidžiaugčiau, nes nėštumas labai jaunas. Per pirmas 12 savaičių daug jų tiesiog nutrūksta.
Nuvykau pas ginekologę netverdama džiaugsmu, grįžau galvodama, kad galiu netekti vaikelio (nes statistika ne i naudą), o jei gims, greičiausiai nebus sveikas. O ir pati, turbūt, sergu vėžiu.
Lėkiau į Kauno Universitetines Klinikas daryti genetinių tyrimų. Ten vėl gąsdino. Bet gi pirmas nėštumas – ir taip viskas baisu. O dar duodamos reklaminės gripo skiepų nėščiosioms anketos, kurias prašoma užpildyti laukiamajame, su raudonai išryškintais žodžiais – persileidimas, kūdikio netektis, apsigimimai ir pan., kelia jausmus ir mintis, kurių nėščioji neturėtų turėti.
Su vyru buvome suplanavę didžiulę kelionę, todėl išvykome nesulaukę testo rezultatų. Jie pasako tik skaičius. Tikimybę. Nusprendėme, kad jei yra šansas, kad vaikas bus sveikas, griebsimės to šanso. O jis yra. Visada būna.
Dvidešimties savaičių ultragarso tyrimą atlikome Australijoje, Perth mieste, taip pat privačioje klinikoje. Gydytoja sutiko su plačia šypsena, apkabino, pasveikino su nėštumu, tūpčiojo ir trypčiojo iš džiaugsmo, kaip draugė. Iš jos neišgirdau jokio negatyvo, sakė, besilaukiančios moterys turi būti ramios ir laimingos. Papasakojo keletą gražių lengvo gimdymo istorijų ir išsiskirstėme. Lietuvoje nuteikti besilaukiančią geriems dalykams, turbūt, nemadinga.
Turėjome dar kelis mėnesius iki gimdymo, todėl keliavome i Naująją Zelandiją, o po to į Singapūrą. Susidarė įspūdis, kad nėščiosios šiose šalyse ypatingai gerbiamos. Jei motelio darbuotojas palydi iki kambario, tai liepia atsigulti, nes reikia ilsėtis ir išeidamas įjungia televizorių. Jei viešbutis, darbuotojas be klausimų duos didesnį, patogesnį kambarį dovanų, nes moterimi, kuri įsčiose nešioja kūdikį, reikia ypatingai rūpintis.
Gimdyti vykome į Angliją. Tik todėl, kad vyrui būtų ramiau. Jis žinojo, jo žodžiais tariant, „geriausią ligoninę tokiems reikalams“. Man buvo keista, kad ten nėštumus prižiūri ne gydytojai (jokių baltų chalatų), o pribuvėja, kuri mane priimdavo „Vaiku Dienos Centre“. Jokių intervencijų, adatų, skiepų, echoskopijų, „lindimų po sijonu“, gąsdinimų persileidimu ar apsigimusiu kūdikiu. Apžiūrų metu tikrindavo kraujo spaudimą, matuodavo pilvo apimtį ir klausydavo vaikelio širdelės. Ir vis skatino gimdyti namuose.
Vyro išrinktoje ligoninėje yra korpusas pavadintas Gimdymo Centru (Birth Centre). Be gydytojų, be jokių pypsinčių aparatų, jokios ligoninėms būdingos įrangos. Tik dideli, gražūs kambariai su spalvų terapija, didžiule vonia (jei norėtum gimdyti vandeny), gimnastikos kamuoliu, ir didžiule lova, kad po kūdikio gimimo, visa šeima galėtų pailsėti. Tokią vietą pavadinčiau tuo tobulu variantu tarp gimdymo namuose ir ligoninėje. Kai aplinka primena namus ir gali gimdyti pritemdytame kambaryje, bet jei kažkas nutiktų ir prireiktų gydytojų pagalbos, jie už sienos su viskuo, ko galėtų reikėti.
Ėmė skaudėti nugara šeštą ryto. Galvojau, kad gal paruošiamieji, tie netikri sąrėmiai, apie kuriuos girdėjau. Nenorėjau skubėti į ligoninę be reikalo arba per anksti. Prisimenu, nuėjau į duša, bandžiau apsimesti, kad tai normalios dienos pradžia, bet skausmas vis stiprėjo ir susiskaldė į bangas. Kas dvi minutes. Ir vandenys nubėgo vos įlindus į džinsus. Vandenys žali. Gimdymas numatytas tik kitą savaitę. Paskambinom pribuvėjai. Iškart pasakė, kad jokio gimdymo namuose ar vandenyje. Neskubant važiuoti į ligoninę, tikrą ligoninę, tikrą palatą. Jokių vonių ir gražių kambarių. Reikia stebėti, kaip mažylis jaučiasi.
7 valandą jau buvom ligoninėje. Ramiai, lėtai. Gi pirmas gimdymas, greitai nebūna. Gydytojas tik patikrino vaikelio būklę ir paliko pribuvėjoms: patyrusiai ir mokinei. Nuostabios moterys. Jaučiausi taip, tarsi kambaryje būtų buvusios mano mama ir sesuo. Kalnai pagyrimų, palaikymo, juoko.
Žinojau, kad mažylis jaučiasi gerai, todėl buvo liūdna ir pikta, kad neleido gimdyti „namų aplinkoj“.
Pribuvėjos guodė, išjungė spiginančias palatos šviesas, kad „neišgąsdintų mažylio“. Geresnių pribuvėjų negalėčiau norėti. Jos tik gyrė mane ir taikėsi prie mano norų. Man buvo patogu gimdyti atsiklaupus, tai jos taip ir priėmė mūsų sūnų. Padėjo ant krūtinės ir laukė, kol placenta ne tik kad nupulsuos, bet ir kol užgims. Nenorėjau jokių injekcijų, tai laukėm daugiau, nei valandą. Nelupo vaiko iš rankų nei sverti, nei matuoti. Viską sutvarkė aplink ir išėjo, sakė grįš vėliau arba pakviesti, kai būsim pasiruošę. Paliko pasidžiaugti visus tris. Tiek, kiek reikės.
Vaiko beveik nelietė. Paskui vyras padėjo ant svarstyklių ir paėmė. Pats ir aprengė. Sveikas, stiprus, laimingas sūnus. Dabar jau beveik dvejų.
Atvykom i ligoninę ir po trijų valandų laikėm sūnų ant rankų. Skaudėjo? Taip! Bet labiausiai prisimenu juokelius, gražius žodžius ir kaip pribuvėja merkė akį tyliai sakydama: „man atrodo, kad bus greitai". Nors gydytojas, atsakydamas į mano klausimą „kaip ilgai čia man taip skaudės?", pasakė, kad su pirmais leliukais gimdymas paprastai užtrunka.
Ir nesvarbu, kad po visko atrodai, kaip pabėgusi iš skerdyklos (jei renkiesi gimdyti klūpėdama). Geros pribuvėjos nuims pūkuotas kojines, kad neišsiteptų.
Gražių gimdymų būna. Tik apie tokius ir reikia girdėti besilaukiančiai. Lietuvoje ar svetur.
Jei norite papasakoti mums savo gimdymo istoriją, kviečiame užpildyti žemiau esančią formą. Įdomiausias istorijas publikuosime DELFI Vaikai rubrikoje, o istorija laimėtoja pelnys dovanų vaikui ir mamai.
include("/www/delfi/php/local/formAdmin/gen/245.inc"); ?>
