12
Kitas

Vaikiška technika ir žaislai

„Ar tai buvo seniai, sprendžiam pagal savo amžių. Jei mūsų atminty nėra tarpsnio, apie kurį kalbame, rodos, kad tai yra gili senovė. Kai sūpavau savo pirmagimį (1986 m.) ir į kūdikį žiūrėdama anyta pasakojo, kaip šypsodavosi jos mažiukas Arūnėlis (mano vyras), aš neišmanėliškai mąsčiau: „Viešpatie, kada gi tai buvo! Ar dar verta apie tai kalbėti“. Dabar jau suvokiu, kad tai buvo stiprių išgyvenimų pagimdyti, visam laikui atminty įstrigę momentai“, – sako du vaikus užauginusi skaitytoja Skirmantė Ginkevičienė. Paprašėme jos pasidalyti prisiminimais apie anuomet vyravusias vaikų auginimo „taisykles“ ir ypatumus.

Literatūra ir socialinė rūpyba

Ir prieš trisdešimtmetį, augindama vaikučius, vadovavausi plona knygele „Jauniems tėvams“, kurioj buvo surašyta viskas: kokį kraitelį susiruošti į gimdymo namus; kaip išvirti košeles, jei pieno nepakanka; kiek vaikas turi miegoti. Taigi, neteko pasiklysti platybėse interneto, nes jo nebuvo. Labai artimos patarėjos buvo močiutės, kurios liepdavo vaiką suvystyti tvirtai į kokoną, kad kojos būtų tiesios; maudant vaikui nešlapinti ausų, nes kamuos ausų uždegimai; tinkamiausias čiužinukas – maišas, prikimštas šieno; o maitinančiai mamai nevalia ir karščiausią dieną kyštelti kojos į šaltą vandenį, nes „užsidegs gimda“. Bet visuomet šalia buvo geranoriška močiutė, galinti bet kada pasūpuoti vaiką, pagaminti valgyti ir patarti: „nepamiršk ir savęs, valgyk ramiai, juk nereikia, metus šaukštą, šokti prie kūdikio, kuris muistosi ir knirkčioja, bet dar neverkia. Vaikai niekada negrąžins tiek, kiek jiems paaukojai savęs – kada nors tą skolą su kaupu atiduos savo vaikams“.

Soc. rūpyba buvo labai paprasta: šešias savaites prieš gimdymą ir šešias savaites po gimdymo buvo mokama pašalpa (kaip ir ligos atveju). Vėliau – nemokamos vaiko auginimo atostogos. Bet emocijų dėl to nekildavo ir ne tai buvo svarbiausia. Buvom laimingi augindami savo vaikus. Kaip ir visi tėvai, patyrėm tuos pačius džiaugsmus: pirmojo šypsnio, pirmojo dantuko, pirmojo žingsnelio, pirmo žodžio, pirmo vaikiškai gudraus sakinuko… Gyvenom emocijom, kurias suteikia mažieji. Juk šeimos gyvenimą naujom spalvom nuspalvina būtent jie. Man ir šiandien labai gražu, kai vaikas neištaria kokių nors žodžių, kad ir „bujuka majuka“. Ir suprask, kad nori. Kol išsiaiškinom vaiko „tiesą“, pora savaičių praėjo. O ji visai paprasta: berniukas mažiukas.

Sveikata ir mityba

Kas mėnesį gydytoja primindavo, koks maistas užtikrins normalų vaiko vystymąsi: nuo 6 savaičių – natūralios morkų sultys, nuo 3 mėnesių – virtas kiaušinis ir varškė, nuo 4 mėnesių – virtos daržovės, o nuo 6 – mėsa; jei mamos pieno neužtenka, verdam grikių, ryžių, manų kruopų nuovirus (kas mėnesį vis tirštesnius) su karvės pienu; tarp maitinimų duodam pagraužti duonos žiauberę, o nuo vienerių metų vaikas sėdi prie bendro stalo (ir valgo!). Viskas buvo sustyguota griežtai pagal valandas ir taisykles. Kūdikis dažnai netraukdavo mamos pieno, nes ką tik gimusio niekas nepaguldydavo mamai ant krūtinės, suvyniodavo ir išnešdavo į Kūdikių skyrių. O ten jau gydytojai dvi, kartais ir tris dienas „spręsdavo“, ar vaikas gali žįsti mamos krūtį. Į trečią dieną jis jau būdavo pripratęs traukti iš buteliuko ir minutes, skirtas pavalgyti ir bendrauti su mama, praleisdavo ramiai snausdamas. Gimdymo namuose lankymas buvo negalimas, o mamą su naujagimiu namo išleisdavo po savaitės (normalaus, sėkmingo gimdymo atveju). Aplankyti atėję tėveliai su paaugusiais vaikais nustatytomis valandomis stypsodavo lauke, kruopščiai paskaičiavę, kuriame didelio ligoninės pastato lange galės pamatyti savo stebuklą.

Apie jokias keliones, auginant kūdikį, net nesvarstydavom. Tas laikotarpis buvo susijęs su kasdien skalbiamu dideliu kalnu vystyklų. Ir skalbimo mašinos buvo pusiau rankinės. Planuojančiosios nėštumą stengdavosi, kad vaikas gimtų pavasarį, kai vėjas ir saulė sparčiai džiovina skalbinius. Per vasarą mažasis ūgteli, ir nuo pusės metų jau pratinamas pajausti sausų kelnyčių komfortą. Dažnas vaikas nuo vienerių metų amžiaus prašydavosi ant puoduko.

Kasdien verdamas šviežias maistas, manau, turėjo įtakos vaikų sveikatai: nebuvo tokios alergijų įvairovės. Maistas buvo gana natūralus, bet vyravusi mityba buvo karvės pieno pagrindu. Gal būt su tuo susijusi tokia didelė vadinamų peršalimo ligų puokštė: sloga, kosulys, nosiaryklės, ausų uždegimai, bronchitas, plaučių uždegimas. Ir antibiotikai buvo skiriami labai dažnai. Tuomet nebuvo diskusijų, kaip reikėtų maitintis, kaip sveikai gyventi. Elgėmės taip, kaip matėm darant savo tėvus. Pasantrų metų vaikus priimdavo į vaikų darželio lopšelinukų grupę. Čia mūsiškis sirgo kas mėnesį. Per dešimt mėnesių turėjau 12 nedarbingumo lapelių. Su darželiu atsisveikinom. Vėliau vaikai augo namuose, bet ligos neapleido. Mūsų penkiametis buvo gerokai įsisirgęs (temperatūra 37,7 jau buvo įprasta), kai su vyru nusprendėme patys išbandyti Sveikatos mokyklos metodus.

Mankštos, režimas, mityba, šalta kovo mėnesio jūra – visa tai padėjo pažinti save, įvertinti savo galimybes ir siūlomų metodų efektyvumą. Per porą savaičių išmokę sveikos gyvensenos pradmenų patys, gana drąsiai eksperimentavome ir su vaikais. Jau iš pat pirmos dienos, po mankštos ir pabėgiojimo, perliejus kūną šaltu vandeniu (psichologiškai gerai parengus), pradėjo normalizuotis vaiko temperatūra. Pakeitėme ir mitybą. Atėjo suvokimas, jog iki tol gyvenome neteisingai. Metodas atrodo drastiškas, bet kai nebėr kur trauktis, jis tinkamas ir šiandien – tikrai nepaseno.

12
Kitas

Vaikiška technika ir žaislai