Niekada taip nebuvo, ir, žiūrėk, vėl?

Anksčiau daktarai išeidavo po vieną, tyliai. Ministro Dulkio laikais išeina būriais. Žmonių ir valdžios niekinama, aukšto intelekto, sudėtingo išsilavinimo ir nuolatinio profesinio tobulėjimo reikalaujanti profesija į masinę panieką, užgauliojimus ir valdžios bei jos nuleistų vadovų-carų žeminimą atsako balsuodama kojomis.

To reikėjo laukti. Sistema traukė jungą iš inercijos. Galėjo subyrėti anksčiau. Paradoksalu, bet turbūt pandemija pristabdė. Užaštrintas atsakomybės už kito gyvybę jausmas medikus mobilizavo. Gal paskutinį kartą. Dulkys to neįvertino. Užuot sprendęs problemą, įsijautė į gydymo kolchozų atkūrimą rajonuose. Pradėjo varyti ant gydytojų už ilgas eiles.

Suveikė kaip detonatorius. Visos šalies vyriausybės ir seimų daugumos darė viską, kad toks sprogimas įvyktų. Grynas atsitiktinumas, kad sprogimas teko konservatoriams ir liberalams. Bet jie, kaip dešinieji, ir nusipelnė labiau. Negalima šildytis prie laužo, į kurį tris dešimtmečius buvo mėtomos per rinkimų kampanijas ir telešou surinktos populizmo minos ir sviediniai. Anksčiau ar vėliau sprogs. Užmuš.

Gaila, kad užtruko. Politikai, iš kurių nė viena partija nenorėjo mokėti bent pusėtinai už protą, išsilavinimą ir atsakomybę, sąmoningai vairavo į tyrus, kai už gydymą gydytojams teks mokėti iš kišenės. Ekonomikos neapgausi.

Naujo mersedeso už surūdijusio golfuko kainą nebūna net ir valdiškoje sistemoje. Juolab sveikatos apsaugoje. Sveiki atvykę į socialistų ir jų sekėjų rojų, vogravusių, kad gydytojai privalo dirbti pusvelčiui, nes nugi jie ten ant kokio tai Hipokrato smaginasi.

Kažkuriai valdžiai teks sumokėti už savo ir visų buvusių valdžių neveiklumą. Logiška, jei mokėtų konservatorių-liberalų valdžia. Nors, žinant, kokia tai inertiška sistema, greičiausiai visi fejerverkai teks būsimai Seimo daugumai ir vyriausybei.

Vilniaus Centro poliklinika, Zarasų ir Raseinių ligoninės, Respublikinė Vilniaus psichiatrinė ligoninė – tik pradžia. Tik Sveikatos ministerija tai, kas akivaizdu, vadina atsitiktinumu. Tai dėsningumas. Kurį stabdė atsitiktinumai. Kad ir tokie, kaip naivūs gydytojų lūkesčiai. Sieti su dešiniųjų valdžia. O kiek lūkesčių sudėta į ministrą Dulkį. Miškais išeina paskutiniai.

Visus tuos dešimtmečius, kai svarbiausia laimėjusių partijų programos dalis, skirta medicinai, buvo klausimas, kurį iš klanų – Kauno ar Vilniaus – paskirti vadovauti milijonams pjaustyti, laikas ėjo ne Lietuvos naudai. O nuo anos kadencijos pradžios laikas jau eina prieš Lietuvą. Pvz., vis daugiau vokiečių gydytojų dėl mažų algų (!) emigruoja į daugiau mokančias šalis. Jei taip Vokietijai, tada kuriame pragaro rate į medikų kaip vergų darbą nespjaunanti Lietuva?

Užsirašom raudonai: gydytojai ir slaugytojos masiškai išeina jau ne tik dėl menkų algų, kurias Sveikatos ministerija medikams, kaip ir Švietimo ministerija mokytojams, tebeskaičiuoja iškreiptuoju būdu.

Medikai išeina dėl nepagarbos. Valdžios parenkamų gydymo įstaigų carų.

Akis draskančių pacientų, kurie žino, kad užteks pasiskųsti, ir gydytojas liks kaltas. Dėl avingalviškų kaltinimų tuščiais poliklinikų koridoriais, kai iš anksto paskirtu laiku nepasirodęs lozorius po trijų valandų veržiasi su keiksmais pas tą patį gydytoją. Dėl nepakeliamų krūvių.

Vilniaus psichiatrinės ligoninės Gerontopsichiatrijos skyriaus vedėja turi 30 pacientų. Patikėkite, sako daktarė, vienam psichiatrui labai daug. Aš tikiu, visi kiti irgi ne. O ką į tai ministras?

Važinėja po šalį pasakodamas, kaip gydytojai turi ir gali visus priimti greitai. Gydymo įstaigos dalijo gydytojo laiką pacientui iš dviejų. Iki 15 min. Tarsi daktarai būtų messingai, kurie išvydę nesipraususį nevalą galėtų per minustę jį išgydyti, nes likusį laiką daktaras turi rašyti Verygos e-sistemoje, kuri ir prie Dulkio užsilenkinėjo sistemingai. Neduokdie suklysti. Gali ir pasodinti.

Norvegų ar vokiečių daktaras, ką ten amerikonas, neišgyventų. Sakytų: aš ne buhalteris, vyrai. Lietuviai daktarai privalo, nes kiekvienas, mokantis sveikatos apsaugai po 50 EUR/mėn., kurių neužtektų ir toms 15 min. apmokėti, daktarui išdidžiai rėžia: aš moku mokesčius.

Ministras sujunginėja rajonų poliklinikas ir ligonines, kaip buvo prie ruso, ir tikisi, kad iš to gausis daugiau gydytojų nei buvo. Gandras ar partinės kregždutės atneš?

Paisto feisbuke niekus. Kaip padidins slaugytojų savarankiškumą. Leis pratęsinėti receptus, išrašyti siuntimus, nustatyti laikiną nedarbingumą, kas padidins sveikatos paslaugų prieinamumą. Logiška.

Bet ir klausimas logiškai stojasi – Iš kur ministras tam reikalui paims naujų slaugytojų, jei jų trūksta labiau nei daktarų?

Ministras siūlys supaprastintą patekimą pas specialistus pacientams, kuriems reikia stebėjimo ar ankstyvos diagnozės. Visi už. Bet nereikia būti buhalteriu, kad primestum – tiek, kiek šitų pacientų greičiau pateks pas norimą gydytoją, lygiai tiek pat išaugs visų kitų pacientų laukimo pas tą gydytoją laikas.

Laiko irgi neapgausi. Laiko sistema turi tiek, kiek jo gausim pagal formulę n×k, kur n = 8h, o k – šalies okulistų (kardiologų ir t.t.) skaičius. Nori skaičių padidinti, turi priversti (motyvuoti?) gydytojus dirbti viršvalandžius. Arba didinti gydytojų skaičių. Arba išvaduoti gydytojus nuo buhalterijos pildymo. Bet tada reikės šimtų slaugytojų? Tik kas eis dirbti už mizerišką algą?

Bet ministras turi „geresnį“ būdą. Pacientams, pvz., susirgus sloga, siūlys po šeimisto darbo valandų varyti į ligoninių priėmimo skyrius.

Sako, mažiau blaškymosi, daugiau tvarkos, mažiau perdegimų. Pabandom iš naujo. Įsivaizuoti, kaip atrodys Vilniaus ir Kauno ligoninių skubaus priėmimo skyriai sutemus. Kryžiuočių apgulta Margirio pilis – ne blogiausias filmas.

O dar viliojantis aušros pažadas, kad savivaldos sulauks daugiau galių savivaldybės gydytojų vaidmenyje: „Reikalaujant rezultatų, pirmiausia reikia žmones įgalinti, kad jie turėtų įrankius tuos rezultatus pasiekti.“ Reikėtų vertimo į lietuvių kalbą, tik kam vargti. Ministras pateiks Seimui, Seimas pritars. O daktarai ir slaugytojos išeidinės būriais.

O juk Lietuva dar nepriėjo tikro liepto galo, kai norinčių studijuoti mediciną staigiai mažės. Mokytis daug, sunkiai, ilgai. O kiek šį rudenį gimnazistų mokosi fizikos ir chemijos? Kuo sotesnė visuomenė, tuo mažiau norinčių sunkiai dirbti.

Vienintelis paminklas šalies mokytojui stovi kažkur prie Balbieriškio miško, priešais mirštantį buvusios bibliotekos pastatą. Paminklas gydytojui ir slaugytojai galėtų rastis oro uoste. Išskridimo salėje, ties vartais į vakarus.

Pasibalnojusi socializmo žirgą, ant kurio pasturgalio išraityta „gydytojai privalo“, šalis zovada lekia prie mokamos medicinos. Kai ne tik pikti mažutėliai, bet ir dar piktesni Seimo nariai už kiekvieną vizitą pas privatų daktarą (pas valstybinį tik dėl smerties siųsti), mokės iš savo kišenės, vieną rudenį miškais gal sugrįš valdžios ir tautos pagarba daktarams.

Dabartinė trikinkė varo į kitą pusę. Baigminių fejerverkų gal ir išvengs. Bet būsimoji tenesvaigsta.