Bet perfrazuojam prancūziškąjį „noblesse oblige“ – kilmė įpareigoja į „reitingai įpareigoja“, ir atsakymas aiškus. Nes I.Vėgėlės reitingai – labai geri. Advokato vietoje apsispręsčiau solo – savarankiškai, be prašymų, be peticijų. Su tais prašymais yra taip: šviesuoliai atstovauja liaudžiai, tautai, masių murmėjimams. O iš viso to išeina kas? Gryniausias populizmas! Patinka tas prašymas, jo autoriai, jų intencijos ar nelabai, bet I.Vėgėlės kandidatavimo istorijos atgal jau nepavyks atsukti. Jo rinkimų kampanijos starto linija pažymėta, populizmo grėblys ir vėl paruoštas. Lipsime? Šia prasme Aurelijaus Verygos kandidatūros pateikimas kone tą pačią dieną politinės logikos rėmuose atrodo aiškesnis ir suprantamesnis.

Šviesuomenės prašymų – stūmimų istorija yra ne kokia. Liūdniausias buvo 1940-ųjų prašymas – kreipimasis. Prašymo adresas – Maskva, Kremlius. Prašytojai – žymūs Lietuvos respublikos poetai, žurnalistai, generolas, įvairūs veikėjai. Jie traukiniu gabeno tekstą, kuriame buvo daug nuoširdaus susirūpinimo šalies praeitimi ir daug optimizmo dėl šalies ateities. Prašymas buvo įvykdytas: nominaliu Lietuvos valdytojų tapo Stalinas.

Paskutinį kartą Lietuvos šviesuoliai parašus rinko ir prašymą kelti kandidatūrą garsino prieš ketvertą metų. Vertybinė asmenybė tada buvo filosofas Arvydas Juozaitis – kandidatas „be partijos, be pinigu, tik su paprastu žmoniu pagalba“ (originali citata su iš vieno rėmėjo feisbuko puslapio, kalba netaisyta). Prezidentūros ir Lietuvos gelbėjimo vizija baigėsi 4,69 proc. balsų. Filosofas grįžo prie plaukimo baseinų ir čempionatų aptarimo, bet ir čia prašovė: pasiūlė Rūtai Meilutytei vaikus gimdyti, bet Rūta pagimdė naujus pasaulio rekordus.

Šios savaitės „mokslininkų, kūrėjų, visuomenės veikėjų“ viešo kreipimosi į advokatą I.Vėgėlę tekste yra nutapytas ryškus paveikslas. Pavadinčiau jį lotyniškai – „pandaemonium“ arba šėtonų siautėjimas. Žiūrim ką turim, štai jie, pandemoniumo žodžiai: „išmontavimas, nusikaltimai, dorovės nuopoliai, ydingas paskirstymas, smegenų plovimas, moraliai deformuota pasaulėžiūra, narcisizmas, egoizmas, apsinuodijęs elitas, moraliai deformuota pasaulėžiūra, deintelektualizacija, destruktyvios reformos“. Jau viskas? Ne, dar ne viskas. Dar – „prūsų likimas“. Kitaip sakant – smertis.

Kodėl čia pavartojau slavišką svetimybę? Jeigu šitą tekstą autoriai nuvežtų traukiniu į Maskvą arba arčiau – „boltu“ į Žvėryną, į Rusijos ambasadą, juos ten maloniai priimtų. Pasiūlytų aptarti prie arbatos. Nes yra ką aptarti, yra nubrėžtas naujo kurso punktyras, cituoju: „atnaujintos valstybės vizija ir politinių reformų programa“. Tokią, kuri galimai pristabdytų „tikrąjį Lietuvos liaudies gyvenimo košmarą ir didžiausią jo klestėjimo stabdį“. Atsiprašau, citata – ne iš šio kreipimosi. Iš ano, 1940-ųjų ir ja apibūdintas „Smetonos režimas“.

Šviesuomenės prašyme advokatui Vėgėlei eiti į prezidentus yra 32 parašai. Jame nėra odiozinio Celofano, nėra anekdotų karaliaus, nėra spigiosios mokytojos, nėra stipruolio, nėra Afganistane kariavusio generolo. Visi tituluoti, visi intelektualūs. Absoliuti dauguma yra „ex“, buvę. Buvę ministrai, buvę politikai, buvę redaktoriai, buvę Seimo nariai. Yra net ir muzikantas, apdovanotas Jordanijos karalienės ordinu „Už taiką“. Jie visi pasirašo už savo žodžius, už pandemoniumą ir siūlo savo paramą advokatui – visuomenininkui I.Vėgėlei: „Mes Jums padėsime“.

Ką į tai advokatas? Džiaugiasi? Dėkoja? Žvilgtelėjau į jo feisbuko paskyrą – tyla. Gal abejoja dėl šviesuomenės paramos? Dėl prašytojų statuso kokybės? 32-iejų kreipimosi į Vėgėlę tekstas yra erzelingas, pompastiškas, deklaratyvus. Bet jeigu taip šviesuoliai mato Lietuvą – jų reikalas. Prašymo kandidatuoti pabaigą žymi atviras falšas. Manipuliacija. Štai ji: „Šviesaus atminimo Stasys Lozoraitis buvo tautoje simboliškai pavadintas „Vilties Prezidentu“… Gerbiamas Ignai Vėgėle, patvirtinkite sprendimą kandidatuoti iki galo ir perimkite „Vilties Prezidento“ kilnų vaidmenį bei misiją“.

Čia daromas toks biznis: intelektualūs pandemonijaus kūrėjai bando priderinti savo kandidatui ideologinį – vertybinį kostiumą. Pastatyti jį šalia kažko, kad šviestų. Ir sukonstruoja kiaulišką manipuliaciją: ambasadoriaus S. Lorozoraičio aurą bando primatuoti advokatui Vėgėlei. Nors geriau gretintų prie V. Orbano, gal tiktų labiau.

Problema slypi kur? Advokatas negali tęsti ambasadoriaus misijos. Nes advokato ir ambasadoriaus misijos nukreiptos skirtingomis kryptimis. Trys esminiai S.Lozoraičio politinės pasaulėžiūros punktai:

- Jis buvo nuoseklus „europeistas“, Lietuvos ir Europos Sąjungos bendrystės, vakarietiškų vertybių šalininkas;

- Jis buvo nuoseklus „euroatlantistas“, Lietuvos ir JAV, Šiaurės Atlanto aljanso suartėjimo šalininkas;

- Jis buvo aršus Sovietų Sąjungos opozicionierius, nesutaikomas rusiškojo imperializmo priešininkas.

Primenu, paskutinieji ambasadoriaus žodžiai prieš mirtį buvo šie: „Saugokite sienas!“. Aktualūs tada, prieš 39 metus, dar labiau aktualūs šiandien. Ką šiandien apie Lietuvos sienų apsaugą sako kandidatas į prezidentus Vėgėlė? Ką jis sako apie rusiškąjį imperializmą? Ką pasakoja savo elektoratui apie karą Ukrainoje, apie šalies saugumą, apie grėsmes, apie NATO skydą?

Prasidėjus Ukrainos okupacijai advokatas Vėgėlė du kartus užsiminė apie tai, kas nutiko: pirmąją karo dieną organizavo paramą ir apie tai pasakojo 2022 metų vasario 25. Dar kartą feisbuke rašė apie karą Ukrainoje po trijų savaičių, kovo 15-ąją, bet savo poste nuo karo perėjo prie „maro“ – galimybių paso ir kovido reikalų. Tiek.

Daugiausiai energijos ir laiko kandidatas į prezidentus skyrė „patikėjimui mokslu“, „demokratijos ir laisvės užtemimui“, „suvaržymams ir panikai“. Tarsi panika ir suvaržymai ištiko tik Lietuvą, o likusi Europa tuo metu mėgavosi kurortuose. Tarsi Paryžius ir Roma, Berlynas ir Briuselis nebuvo įvedęs „green pass“ ir nereikalavo skiepytis. I.Vėgėlė atvirai nekritikavo Europos Sąjungos, bet jo rėmėjai nuolat pasakoja apie supuvusias Vakarų vertybes.

S.Lozoraitis ėjo į rinkimus su siekiu sugrąžinti Lietuvą į Vakarų pasaulį, iš kurio ją buvo išplėšusi sovietinė okupacija. Tokia buvo jo misija. Ir todėl jį pavadino „Vilties Prezidentu“. Advokatą Vėgėlę kol kas galima įvardinti kaip „skiepų priešininkų vilties Prezidentu“. Paskui bus matyti.

p.s. Šviesuoliai vis tik galėtų vieną paslaugą Ambasadoriui padaryti: palikti jį ramybėje.