Kartą mokslininkas į dėžutę uždarė savo augintinį kartu su prietaisu, kuris po tam tikro laiko gali pražudyti gyvūną. Schrödingeris kelia teorinį klausimą: ar praėjus nustatytam laikui katė dar gyva, ar jau mirusi? Eksperimento esmė tokia: neatidarius dėžutės ir nepažvelgus vidun neįmanoma pasakyti, nedidelė balta katytė žuvo ar ne. Vadinasi, vienu metu ji yra ir galimai gyva, ir galimai negyva. Kvantinės fizikos požiūriu, abu variantai galioja vienodai.
Ar ne panašiai kaip tai katei dabar nutiko Lietuvos Vyriausybei?
Po gegužės 19-osios Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų prezidiumo sprendimo visa valstybė pradėjo gyventi Seimo pirmalaikių rinkimų nerimu. Birželio 6-ąją Seimui atmetus konservatorių pasiūlytą pirmalaikių rinkimų nutarimą, ėmė galioti mūsų koalicijos parnerių prezidiumo trečiasis punktas – „svarstyti klausimą dėl Vyriausybės atsistatydinimo“.
Patikslindama trečiąją konservatorių inicijuoto valdžios „perkrovimo“ veiksmų dalį, premjerė Ingrida Šimonytė gegužės 21-ąją teigė, kad savo prašymą atsistatydinti iš Vyriausybės vadovų teiks po NATO aukščiausio lygio susitikimo. Tačiau birželio 6-ąją, po balsavimo Seime, premjerė sprendimo dėl savo perspektyvos mandatą grąžino atgal partijos prezidiumui.
Vadinasi, politinės valios dėžutė lieka uždaryta ir mums lieka tik spėlioti: šešioliktoji Lietuvos Vyriausybė yra gyva ar mirusi.
Mano supratimu, tokia „kvantinė“ valdančiųjų koalicijos parnerių laikysena neatitinka valstybės interesų ir rinkėjų lūkesčių. Lietuvos valstybei ruošiantis priimti aukščiausius sąjungininkų politikus, diplomatus ir kariškius Vilniuje, ministerijų atsakomybės ir ambicijos laipsnis priklauso ne tik nuo atsakingų tarnautojų ir diplomatų profesionalumo, bet ir nuo aukščiausios valdžios susitelkimo ir nusiteikimo.
Mes visi puikiai išgirdome, kaip valstybės sostinė, vedama naujojo energingo mero Valdo Benkunsko, pasirengė priimti NATO svečius: daugumai turbūt nereikia kartoti, kuriomis gatvėmis dvi dienas turėsime keliauti pėsti. Užsienio reikalų bei Europos reikalų komitetuose, kuriuose dirbu, Lietuvos pozicijas gludiname dar nuo metų pradžios. Esame susipažinę ir su parengiamaisiais darbais Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, kuriam vadovauja ne mažiau energingas ir ambicingas Laurynas Kasčiūnas.
Vis dėlto ar galime būti tikri, kad likus mėnesiui iki NATO viršūnių susitikimo pagrindiniai veikėjai I. Šimonytė ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, savo valia politinę energiją tuščiai švaistydami neadekvatiems vidaus reikalams, nepraras tarptautinio matmens lyderystės ir konsoliduojančio vaidmens? Pavyzdžiui, šį trečiadienį komitetui apie ministro dalyvavimą neformaliame NATO užsienio reikalų ministrų susitikime gegužės 31 d.–birželio 1 d. Osle atsiskaitė ne pats G. Landsbergis, o jo atstovas Jonas Survila. Gal ministras turėjo kitų neatidėliotinų reikalų?
NATO viršūnių susitikimas pranoksta JAV prezidento George‘o W. Busho viešnagę Vilniuje 2002 m. lapkričio 23 d., nes Lietuvoje liepą vienu metu lankysis ne tik JAV vadovas, bet ir beveik visi galingiausi pasaulio politikai.
Tuo metu Lietuvos auditorijai dabar svarbiausias klausimas ne tas, kaip pasitiksime Joe Bideną ar Ukrainos lyderį Volodymyrą Zelenskį ir kokių strateginių saugumo sprendimų turėtume siekti Vilniuje, o atsistatydins po NATO susitikimo premjerė ar ne.
Būtina tučtuojau liautis žaidus šį kvantinį žaidimą. Linkiu, kad po Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų prezidiumo posėdžio penktadienį pavakare Lietuvos visuomenė išgirstų vienareikšmį atsakymą – būti dabartinei Vyriausybei ar nebūti. Kad ir kokio sulauksime sprendimo, svarbiausia, kad jis būtų valstybiškas ir vienareikšmis. Tuomet politinis apibrėžtumas užbaigus vidaus politikos krizę leis darniau pasiruošti ir dalyvauti istoriniame renginyje liepos 11–12 dienomis.