Žmonės kambaryje būna taip pripratę prie tos pridvisusios aplinkos, kad pyksta ne ant kvapo, o ant tų, kas apie jį kalba. „Smirdi? O tu labai neuostyk.“ Tai buvo mėgstamas sovietmečio juokas, o gal ir rimtas atsikirtimas – kalbant apie nesipraususius, dušo nepatyrusius ir dezodoranto nepažįstančius. Kažkada tokie labai mėgo skleisti savo kerus viešajame transporte.
Nuo vaikystės pratę neskaniai valgyti, užaugę skurde žmonės paskui gali visą gyvenimą ryti bet ką, ypač, jei tas bet kas pagardinama majonezu ar pakankamai saldžiu pomidorų padažu.
Vilijampolėje augusios merginos, pratusius prie oranžinio soliariumo įdegio ir kiekviename grožio salone mačiusios tigrinį nagų lakavimą, o kiekvienoje parduotuvėje – leopardo piešinio tympas, negali lengvai pastebėti, kas su tomis puošmenomis yra ne taip (ypač, jei paskui perkeliamos į rytų Londono aplinką, kur iliuzija tęsiasi).
Tas pats yra su sovietiniu palikimu Lietuvoje. Tik ne visi tai gali pastebėti. Daugeliui viskas labai gerai, ir jie nenori, kad kas nors parodytų. Daugiausia pasipiktinimo kelia ne sovietmečio dvokas, o tai, kad apie jį kalbama. „Kiek čia galima kartoti apie tą Sovietų Sąjungą, jau seniai praėjo tie laikai.“
Dešimtmečiais girdžiu kartojant: kiek čia jūs galit apie tą Rusijos grėsmę, baikit, Stalino gi neprikelsite. Vakaruose irgi tą patį kalbėjo (dabar atsiprašinėja): jums paranoja Baltijos šalyse, čia jumyse kalba jūsų traumos, jau suaukit pagaliau, kiek galima apie tą Rusiją, Rusiją, Rusiją, ką ji jums dabar daro?
Dešimtmečiais kartojo tą patį ir apie Vytautą Landsbergį ir jo kantrius priminimus apie tai, kas mums gresia iš Maskvos: „paseno“, „kiek gali jis su ta savo paranoja“, „jau girdėjom, ar jam pačiam nenusibosta?“ Kartoja ir kartoja profesorius, įgriso jau visiems, nenori žmonės klausytis: geriau įsivaizduokim, kad gal šalis-psichopatė, pavojinga nusikaltėlė, banditų irštva, agresyvi ir neprognozuojama monstrė dėl kažkokių priežasčių išgijo, susiprato ir daugiau tokia nebebus, kokia buvo.
Pasvajokim, kad viskas bus gerai, ir bus gerai, ar ne? Ne.
Beje, dėl „paranojos“. Prisiminkite: kai išgirstate, kad „jums paranoja“, tai praktiškai garantija, kad jums meluoja, mulkina ir jumis naudojasi kaip žiopliukais. Arba bent jau bando.
Čia psichologijos pagrindai.
Kai „tu pernelyg jautriai reaguoji“, tai problema yra ne su jūsų reakcijomis, o su tuo, kaip su jumis elgiamasi.
Kai sako: „žiūrėk į viską paprasčiau“, tai greičiausiai nenori, kad žiūrėtumėte apskritai. Nes kuo įdėmiau žiūrėsite, tuo daugiau matysite, o jie to nenori.
Kai jums kas nors nepatinka Lietuvoje iš jos baisiausio istorinio laikotarpio – sovietinės okupacijos, – jums tikriausiai priekaištaus: „kai kas nors ką nors kritikuoja, tai problema dažniausiai yra kritikas.“
Šiandien išgirdau: „matai tai, kas pats esi.“ Neabejoju, man žmonės juk patys sako: o ar tu pats, Užkalni, ne sovietmečio reliktas? Kurgi ne. Gimęs 1970 metais, esu tiesiai iš sovietinio Kauno, iš sovietinių vystyklų ir seno sovietinio benzino A-76 slogių debesų.
Tačiau mano gyvenime buvo aplinkybių, dėl kurių dabar negaliu būti visiškai toks, kaip visi.
Kad pamatytum, kad šis kraštas, Marijos žemė, kryžių ir dainų šalis, yra kaip paauglys spuogais nuklota sovietmečio pastatais-baidyklėmis (net ne vaiduokliais, pastarieji būtų neblogai – vis kažkokia mistika), sudaužytomis šaligatvio plytelėmis, kaip raganosio subinė raukšlėmis – pageltusiais pigiais plastikiniais langų rėmais, įstiklintų balkonų votimis ir aptrupėjusiais ir išblukusiais reklamos skydais, reikia pabūti už Lietuvos ribų ilgesnį laiką, Vakarų civilizacijoje, geriausia ten, kur nėra nė vienos baltos silikatinės plytos.
Man pasisekė (ir sekasi) daugiau nei pusę sąmoningo gyvenimo būti už sovietinės (ir ex-sovietinės) teritorijos ribų, o vaikystėje taip jau atsitiko, kad beveik nežiūrėjau sovietinės televizijos, Vakarų radijo girdėjau daugiau negu lietuviškų laidų, o jau kalbant apie knygas ir žurnalus, tai ten buvo grynai viskas į vienus vartus.
Dabar labai daug laiko būnu ten, kur gražesni vaizdai negu Lietuvoje. Jūs žinote, nes esu sakęs, kad Lietuvos gamta nėra ypatingo grožio, su retomis išimtimis, o jau kalbant apie miestų aplinką, išvis nėra ką kalbėti – keli gražūs lopinėliai, per stebuklą išlikę per pusės šimtmečio okupaciją. Vakarų Europoje kultūrinis sluoksnis žymiai gilesnis nei mano Tėvynėje, kuri juokingai giriasi, kad paskutinė priėmė krikščionybę (mokslo ir pažangos požiūriu, čia lyg girtis, kad rečiau už kitus prausiesi ir pas gydytojus nevaikštai), Lietuva ir dabar dažnai siekia būti paskutinė eilėje, kur dalija progresą, Vakarų vertybes, humanizmą, mokslą ir globalizavimą.
Todėl daug kas bado akis. Vakar parašiau apie buvusį „Dailės“ kombinatą Vilniuje – iki siaubingos būklės sudrožta ir Naujamiestyje pūpsanti kaip ištinęs ir užkrėstas inkštiras, kraupi sovietinė „liaudies meno“ gamykla, kažkada gaminusi odinius pagyrimo raštų aplankus, dekoratyvinį šlamštą su Jūratės ir Kastyčio atvaizdais, dekoratyvinės keramikos laužą ir austines jubiliejines juostas, dabar stovi pajuodusi, išprivatizuota po plytą, išnuomota ir pernuomota firmoms, firmelėms ir gyventojams. „Dailė“ nėra unikali: senųjų industrijos gigantų, visokių kuro aparatūrų ir skaitliukų gamyklų, sovietinių magnetofonų parodijų („ELFA“) gelžbetoniniai lavonai tai šen, tai ten, vienas baisesnis už kitą, primenantys kraupų paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai naujas ekonominis gyvenimas kūrėsi, deja, apleistų kareivinių, bendrabučių ir gamyklų numirusiuose kūnuose.
Kažkada taip atrodė ir Gariūnai – purvinų palapinių parkas, primenantis Afrikos miestų vargo muges su jų senais sportbačiais ir nuvažinėtomis padangomis arba Motevidėjo blusų turgų su pokario laikų nebeveikiančiais žadintuvais ir radijo imtuvais, smirdinčiomis senomis šlepetėmis ir kitu šlamštu, kur vienas pirkėjas tenka penkiasdešimčiai desperatiškų pardavėjų. „Visa tai yra istorija“ – turbūt, bet istorija yra ir supuvęs dantis, kurį ištraukia odontologas. Jį reikia išmesti.
Sunku patikėti, kiek sovietinio šlamšto mėgėjų ir gynėjų suskrido, kaip žalios musės prie tam tikros substancijos, pasipiktinti ir paaiškinti, kad, girdi, tas pastatas visai nieko; „gelžbetonis nuo laiko tik tvirtėja“ (taip, šuns kakutis irgi, ypač saulėje), ir kad visai jis gražus, ir kad galima gal renovuoti, ir „griauti lengviausia“ (deja, niekas nesiruošia griauti – Lietuvos problema yra ir tai, kad statoma tai, kas neturėjo būti pastatyta, ir negriaunama tai, kas labai prašosi buldozerio).
Lietuvoje griauti nėra lengviausia: prakeiktas „Žalgirio“ stadionas laikėsi dešimtmečius, kaip ir nacionalinio Šeškinės stadiono griuvėsiai. O Žirmūnai, Karoliniškės, Viršuliškės, Lazdynai, deja, stovės ir tada, kai manęs ir jūsų jau nebebus.
O kodėl kitiems tie siaubai neatrodo baisūs ir nebado akių? Nes žmonės priprato. Lietuvą ir jos aplinką galėtų išgelbėti nebent kokia nacionalinė programa, kur Lietuvos žmones didelėmis grupėmis pusei metų ar dešimčiai mėnesių išvežtų pagyventi į užsienį, ir ne bet kur, o į tokias vietas, kur gražu. Grįžę jie būtų pasibaisėję tuo, kaip negražu Lietuvoje, ir netrukus atsirastų Lietuvoje naujasis Sąjūdis (Sąjūdis 2.0) su pneumatiniais plaktukais rankose ir prie buldozerių vairo.
Ir tada būtų padaryta tai, ko nebaigė pirmasis Sąjūdis prieš trisdešimt metų. Tai būtų naujasis Lietuvos atgimimas.
