Skaitant Vyriausybės 2022 metų ataskaitą, realūs ir apčiuopiami darbai labiausiai jaučiami šalies saugumo srityje, tam skiriama atitinkamai daug dėmesio. Tačiau kitos sritys rodo, kad valdantiesiems pritrūko kompetencijos ar politinės valios ir dėl to kenčiame mes visi.
Ypač graudžiai atrodo šalies finansų politikos sritis. Skambiai pažadėta mokesčių reforma, dėl kurios valdantieji nesusitaria jau trečius metus iš eilės. Taip pat – pro šoną plaukia šalies ekonomikos niekaip nepasiekiantys RRF milijardai.
Tikslai kurti inovacijomis gristą ekonomiką ne tik kad sunkiai juda pirmyn, bet jau pradėjo trauktis. Palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo ir viešojo sektoriaus išlaidų dalis moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP). O inovatyvių viešųjų pirkimų dalis niekaip neartėja prie iškelto 5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) tikslo.
Socialinė gyventojų padėtis Lietuvoje taip pat blogėja. Didėja alkoholio suvartojimas, auga fizinis smurtas prieš vaikus, esame vieni iš lyderių Europoje pagal didžiausias maisto kainas, turime didžiausias metines būsto paskolų palūkanas euro zonoje, didėja bedarbių skaičius, kyla įmonių bankrotų skaičius.
Realus žmonių pajamų mažėjimas ir vis dar persekiojantis Covid‘o šešėlis sukuria nuolatinę, jau gerokai per ilgai trunkančią nerimo būseną visuomenėje, kuri kuria papildomas neigiamas pasekmes. Dėl išaugusios infliacijos ir didėjančių kainų socialinių išmokų padidinimo gyventojai nepajuto. Taigi, nepakankamos priemonės socialinėje srityje lemia ar įtakoja anksčiau minėtas socialines problemas.
Eskaluojamas dėmesys regionams eina priešinga kryptimi – regiono gyventojo BVP dalis toliau tolsta nuo vidurkio.
Ataskaitoje pagaliau pripažįstamas neigiamas prarastų Kinijos rinkų efektas, kurį vis dar bandoma dangstyti lengvatinėmis paskolomis nukentėjusiems verslams.
Teigiama, kad verslo aplinką gerino keliais milijonais sumažinta administracinė našta. Iš savo darbo patirties praėjusios kadencijos Vyriausybėje žinau, kad iš esmės – tai tik smulkmena. Todėl gana ryškus pavyzdys yra šių metų I ketvirčio BVP – 3 proc. pokytis, atvedęs Lietuvą į techninę recesiją.
Keistai atrodo ir 100 proc. žaliųjų pirkimų siekiamybė, kurios siekiama aklai, tikslą keliant aukščiau realaus efekto. Paskutinis šuolis 4 kartus per metus pasiektas iš esmės keičiant metodiką, o ne pačius pirkimus.
Kas ataskaitoje džiugina? Tai, kad didelis dėmesys skiriamas praėjusios Vyriausybės pradėtoms reformoms. Tai, pavyzdžiui, Inovacijų agentūros, Valstybės duomenų agentūros įsteigimas, su tuo susijusių įstatymų priėmimas.
Iš tiesų, reikia sutikti su Premjere, kad reikia pripažinti, jog galimybių langas jau užsivėrė ir nebegalime tikėtis, kad visi esminiai šios daugumos darbai bus įgyvendinti kaip suplanuoti.
Belieka tikėtis, kad šis supratimas leis valdantiesiems susitelkti prie kelių svarbiausiu darbų, vėjavaikiškai nebesiblaškyti ir panaudoti politinio kapitalo likučius tam, kad bent dalis esminių šalies problemų būtų realiai sprendžiamos, o ne kišamos po kilimu būsimai daugumai Seime.