Tų pačių metų birželio 5 dieną toje pačioje planetoje (jos alternatyvioje realybėje) 26 216 abiturientų atidžiai stebėjo mokytojų rankas, atplėšiančias popierinius vokus ir ištraukiančias baltus lapus su ritualiniais įrašais. Visai kaip kadaise jų tėvų ir senelių laikais klasėse tvyrojo mirtina tyla, drumsčiama tik vienos kitos musės dūzgimo. Ant žalios lentos kreida buvo parašyta, kad lietuvių k. egzaminas prasideda 9 valandą, o baigsis 13 valandą. Tokius dailyraščiu kruopščiai išvedžiotus žodžius savo laiku regėjo ne tik šių moksleivių tėvai ir seneliai, bet ir anksčiau gyvenusios kartos. Šventa akimirka.
Temos buvo keturios, tačiau viena jų privertė krūptelėti net visko per savo 12 gyvenimo metų mokykloje regėjusius paauglius.
Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui?
Atsakykit, jaunuoliai, remdamiesi Šv. Kristijonu Donelaičiu, o jei taip norite – ir Mariumi Katiliškiu. Gal dar ir nuo savęs kažką turėsite pridurti? 500 žodžių – absoliutus minimumas. Šiam reikalui numatėme ištisas keturias valandas. Pirmyn, žemdirbio ainiai!
Jei tai buvo pokštas, „Z“ karta jo nesuprato: abiturientai rinkosi vartotojui draugiškesnes temas: apie asmens savivertę, moters vaizdavimą arba visuomenės tobulinimą. Rašto darbo įvertinimus jie gaus tik liepos viduryje, kai jau bus išlaikę visus kitus egzaminus, mintimis jau klajodami universitetų, akademijų koridoriais bei auditorijomis, kur juos ištiks tikrasis pasaulis. Jis bus kitoks nei XXI amžiuje žemdirbiškąją kultūrą žaliose lentose su valstietišku užsispyrimu diegusi tautinė mamos mokykla.
Kaip mes įsigudrinome tai pasiekti? Ir kodėl taip elgėmės? Kovodami su patyčiomis mokyklose nepastebėjome, kad visa švietimo sistema yra tapusi dideliu paklydusiu cirku, kurio repertuaras keičiasi priklausomai nuo direktoriaus ar direktorės užgaidų. Šiuo metu – apskritai neturinčiu galvos, formaliai vadovaujamu politikės, laikinai einančios švietimo direktorės pareigas.
Įsimintinais 2018-aisiais, kai kantrybės netekę mokytojai lipo per Švietimo (ir visokių kitokių reikalų) ministerijos langus, startavo komiška tautinė akcija „Idėja Lietuvai“. Jos nugalėtoja buvo iškilmingai paskelbta idėjų idėja – iki 2025 metų mokytojo profesiją paversti prestižine. Subtilesnių patyčių, ko gero, nebūtų sugalvoję net patys šmaikščiausi klounados scenaristai.
Reikalai švietimo srityje ir iki tos akcijos klostėsi dramatiškai, bet paskui viskas ėmė garmėti kaip nuo stataus kalno. Jau ketverius metus iš eilės šalyje chroniškai trūksta fizikos ir chemijos mokytojų, o dabar jau nusigyventa iki to, kad vis daugiau mokyklų nepavyksta rasti net lietuvių kalbos, biologijos ar matematikos mokytojų. Nors iki tapimo prestižine šiai profesijai liko vos 16 mėnesių, ciniško pokšto nesupratę pedagogai desperatiškai ieško išeičių. Tiksliau – bet kokių kitų darbų, kuo toliau nuo mokyklos.
Vaikus mokyti lieka tie, kuriuos dirbtinio intelekto plėtra ir kitos skaitmeninės revoliucijos naujienos mažai domina. Švelniai tariant. Pasitaiko ir išimčių, tačiau jos tokios pat retos, kaip kad pragiedruliai bendrojo švietimo mokymo programose ar egzaminų užduotyse. Kreida, žalia lenta ir saulelės budinamas svietas yra tai, kas saugu, laiko patikrinta. Amžina.
Užimtumo tarnybos duomenimis, daugelis pradinio ugdymo mokytojo darbo ieškančiųjų – vyresni nei 50 ar 60 metų. Kandidato į matematikos mokytojus amžiaus vidurkis yra 55 metai, į fizikos – 53-eji. Jauniausi kandidatai – į lietuvių kalbos mokytojus, jiems vidutiniškai yra po pusšimtį metų. Žinoma, vyresnis amžius nebūtinai turi reikšti skaitmeninę mažaraštystę, o santykinė jaunystė – veržlų požiūrį į gyvenimą, tačiau senstantys pedagogai yra tik dar vienas visos sistemos ligų simptomas. Kaip ir tema apie žemdirbystę per valstybinį kalbos egzaminą bei kiti nerimą keliantys ženklai.
O juk tų simptomų regime nuolat. Jau daugybę metų. Tai, kad dabar ši sistema iš esmės yra begalvė, nieko nekeičia. Ministrai ateina, pakalba apie tvarumą, žinių ekonomiką, pažeria vieną kitą perlą. O tada išeina. Šioje pozicijoje politikai keičiasi dažniau nei Vyriausybės, todėl net toms kuklių darbų užuomazgoms dažnai nebūna lemta pasiekti brandos.
Sistema nuolat generuoja kažkur nusižiūrėtų, adaptuotų ir neišperėtų idėjų, iš kurių viena keistesnių viešumą pasiekė 2021-aisiais. Nacionalinė švietimo agentūra guviai pranešė iš vyriausių moksleivių privalomos programos išbraukianti užsienio autorių kūrinius. Visus keturis, kurie kažkodėl ten buvo užsilikę: Williamą Shakespeare‘ą, Johanną Wolfgangą Goethe, Albertą Camus ir Franzą Kafką. Pamanyk, klasika. Savą kraštą, savą kultūrą turi pažinti, vaike. Globalizmas ir taip smelkiasi iš visų plyšių, todėl mokykla turi atliepti tai, kas giesmėje įrašyta. Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia. Tos pačios agentūros rūpesčiu 11 klasėje vėl atsirado iškilioji kaimo rašytoja Žemaitė. Nepatinka? Galite rinktis Joną Biliūną.
Tiesa, kilus triukšmui Kafką ir Co vis tik paliko – tarp rekomenduojamų kūrinių, tačiau esmė nuo to nepasikeitė. Mokykla vis labiau tolsta nuo gyvenimo. Tuo blogiau gyvenimui...
Mes kaip kantrūs raštvedžiai kasmet rugsėjo 1-ąją fiksuojame minusą balanse – Lietuvos mokyklose keliais tūkstančiais sumažėjo moksleivių. Gal nieko baisaus, bet pakėlus ankstesnių apskaitų lapus, darosi šiurpu. Jų sumažėjo beveik perpus. Prieš 15 metų mokyklose buvo maždaug 600 tūkst. mokinių, dabar jų 330 tūkst.
Švietimo sistema pertvarkoma ir taisoma nuo pat XX amžiaus pabaigos, kai idėjų turintys politikai pradėjo savo drąsius eksperimentus su šalies ateitimi. Kas tik ten ko nėra nuveikęs! Vieni kūrė tautinės chemijos ir fizikos koncepciją, kiti su užsidegimu naikino ikimokyklinio ugdymo įstaigas, treti sugalvojo profiliavimą ir sistemą „pinigai paskui mokinį“.
Gaivališkas permainas lydėjo mokytojų protestai, ministrų kalbos apie pinigų trūkumą. O moksleivių raštingumas nuosekliai smuko. Žinoma, moksleivių mažėja ne dėl kreivų švietimo reformų, bet jos prisidėjo kuriant būtent tokią aplinką ir požiūrį švietimo įstaigose. Viena švietimo ir mokslo ministrė tiesiog išbuvo jai tekusį laiką šiame poste pasižymėdama nebent vieša gėda dėl gramatikos klaidų. Tai buvo pačios valstybės atsainaus požiūrio į šią gyvybiškai svarbią sritį simbolis ir įsikūnijimas.
Vienos eilinių reformų rezultatas – 10 dienų pailginti mokslo metai. Tai reiškė du dalykus. Pirma – pripažįstama, kad moksleiviai nebėra pajėgūs išmokti kurso per 9 mėnesius. Antra – klystame tikėdami mitu, kad daugiau yra geriau. Daugiau pamokų, namų darbų ir pastangų kemšant informaciją į jaunas galvas. Viskas juk logiška, ar ne? Anaiptol.
Pasaulio švietimo lydere vadinamoje Suomijoje, kur vaikai skaito, skaičiuoja ir atlieka kitas užduotis geriau nei jų bendraamžiai visose kitose valstybėse, laikomasi kito principo: mažiau yra geriau. Pamokos ten prasideda 9 valandą (įvertinta miego reikšmė), o trunka iki 14 ar 14:45 valandos. Mokytojai turi keturias pamokas per dieną ar mažiau. Pamokų planavimui skiria ne mažiau laiko ir jėgų nei pačioms pamokoms. Suomių rezultatai – tiesiog stulbinami, bet mums su jais ne pakeliui. Mes vis dar tikime, kad reikia dar labiau spustelėti vaikus ir mokytojus.
O kai viskas baigsis, atsisveikinant paklausti: mielieji abiturientai, ar jums vis dar svarbi žemdirbiškoji kultūra? Atsakymams turite keturias valandas.
