Šįmet vasara atlekia kaip gelbėjimo ratas sviestas skęstančiajam. Nes jausmas toks, kad niekur nėra ramybės, ir kažkas neaiškaus, kažkas bjauraus laukia netolimoje ateityje. Ši vasara ateina pirmiausiai tiems, kurie jaučia pasąmonės nervais: stogas po truputį jau važiuoja. Ji ateina ir tiems, kurie lenkia pirštus, skaičiuoja globalius nestabilumo elementus: liga (postpandeminis nuovargis), karas (Belgorodą apšaudo, apšaudo ir Kijevą), sunkmečio ženklai (išprotėję euriborai, bet ilgam). Pridedam vidinį chaosą valstybės aparatuose. Papildome erzelingu nerimu dėl liepos 11 - osios, kai Vilnius taps absoliučia pasaulio bamba.
Bet vasara mus išgelbės. Turėtų. Nustums nuo lieptelio į dar pakankamai vėsius ežerus. Išplaus susikaupusį erzelį. Privers išeiti iš ritualinių feisbuko murmėjimų, sveikinimų ir prakeiksmų litanijų į mišką, dėl pirmojo sukirmijusio baravyko, kurio galbūt nepavyks rasti. Na ir kas: iš miško niekada nesugrįžtame piktesni nei išeidami.
Prieš 8 tūkstančius metų vasara padarė tvarką: neolito medžiotojus, neramius klajoklius privertė imtis to, ko jie nebuvo darę – rugiapjūtės. Privertė stabtelėti, prisėsti, pasistatyti namus, susitelkti į derlių, į šeimą, į papročius, tapti sėsliais ir organizuotais. Jeigu minimaliai civilizuota visuomenė kažkada gimė, tai ji gimė vasarą. Ir net dabar, dirbtinio intelekto santvarkai išaušus ji, vasara, padarys tvarką. Turėtų. Nes kaip reikėtų paaiškinti, kodėl birželio pirmąją feisbukas, instagramas buvo užlieti visuotinio pasitenkinimo atodūsiu “ji pagaliau atkeliavo, pirmoji vasaros diena”?
Vasara yra paslaptis, nes neaišku iš kur ji pas mus atėjo. Turiu galvoje šio daiktavardžio, kurį visi myli etimologiją. Jeigu šalčiausias, aršiausias žiemos mėnuo lietuviškame kalendoriuje yra vasaris, tai palaukite - prie ko čia vasara? (Ir atvirkščiai). Šia tema prikurta fantastiškų lingvistinių versijų, viena netgi suka toli, link Persijos, link iranėnų “vāhara“.
Iš kur tu, vasara? Neaišku. Bet kuriuo atveju, galima ir verta nepamiršti, kad mūsiškis bulvių žydėjimo metas yra lingvistiškai savitas, išskirtinis – nei slaviškas, nei germaniškas, nei lotyniškas.
Vasara yra dvejopas prakaito archetipas:
- prakaito išlieto dirbant saulės atokaitoje,
- prakaito išlieto drybsant saulės atokaitoje.
Iš pradžių buvo tik tas pirmasis – darbinis vasaros prakaito variantas. Aptardamas metų laikus lietuviškasis Homeras antrąją poemos dalį pavadino „Vasaros darbai“. Apie atostogas ir atostoginius Donelaitis neužsiminė, bet palangiškiai jį ir šiandien puikiai suprastų. Restoranų, transporto, skenduolių gelbėjimo sektoriaus žmonės, visi tie, kurie lieja prakaitą tam, kad anie palaimingai prakaituotų drybsodami saulės atokaitoje, jie jau sukando dantis, jie pasiruošę trylikai velniško darbo savaitgalių. Reikia pridurti medikus, žurnalistus, policininkus. Nykstantį rugiapjūtės žmonių luomą reikia irgi pridurti, - atsiprašau.
Man vasara yra atminties kertėse įstrigęs skelbimas: „Lato z radiem“. Berods penkiomis kalbomis lenkai jį išrėkdavo, geriausiai skambėdavo prancūziškai: été avec la radio, su paskutine „o“ kirčiuota, ir pavymui pasiutusia, nežinia kokias, bet faktas - visiškai nerimtas mintis žadinančia muzikėle. Šie linksmi akustiniai ženklai sklidę iš laisvėjančios Lenkijos į pionierių stovyklose vaikus švilpukais auklėjančią LTSR padvelkdavo vakarietiška laisve, prancūziško stiliaus atsipalaidavimo sezonu.
Vasara yra pažadas. Iškilmingas kone popiežiškasis urbi et orbi, tik ne miestui, o sau ir savajam pasauliui.
Nerimastingas pažado žvilgsnis į jau apdulkėjusią 9 mėnesius kauptą kalną lentynoje virš lovos, kuris vadinasi „knygos vasarai“. Problema slypi kur? Jeigu per tuos 9 mėnesius neteko nupūsti dulkių nuo viršelio, jeigu nebuvo progos iškeisti ekranų tapšnojimą į pirštų seilinimą ir puslapių vartymą, tada intelektinis lektūros pažadas liks pažadu, o galiausiai taps priekaištu. Nes ekranų tapšnojimą pakeisti pirštų seilinimu ir puslapių vartymu nebus lengva programinė misija.
Vasara yra ilgai ir su meile statytas pažadų kompleksas šeimai. Pirmiausiai vaikams: mažiau laiko darbui, daugiau laiko jiems. Ir čia pat - lengviausiai prognozuojamas nusivylimas. Nes jiems nebereikia mūsų laiko pažado, jie turi savo laiką ir savo pasaulį - planšetėse, mobiliuose telefonuose, netflikse.
Paskui dar yra nebe jaunų vaikų pažadas senesniems tėvams: aplankysime, atvažiuosime, pabūsime, pabendrausime. Jie ten, kažkur geografiniame arba atminties užkampyje glūdėjo devynis mėnesius, nes nebuvo laiko, nebuvo galimybių. O dabar gal ir bus, bet tai tik teorija, ji kažin ar atvirs į empatišką bendravimo praktiką, nes emocinis ryšys nutrūko, lieka tik priekaištingi žvilgsniai, tik kaltės atodūsiai.
Vasara yra didžiulis pažadas sau pačiam. Atsipalaiduoti, bet ne per daug. Kad nesugriūtų finansinių įsipareigojimų piramidė. Skaniai valgyti, - taip, bet nelabai. Kad nenueitų perniek pusantro tūkstančio kainavę išmanaus badavimo kursai. Surengti bičiuliams savaitgalio trukmės šašlo dūmų sesiją ir spritco gėraliojimą non stop. Kita vertus - baisu, nes naujienų portalai jau bus pradėję pildyti ir skelbti alkoholinio pankreatito aukų sąrašą. Netgi sveikatai menkiausiai grėsmingas pažadas – pagaliau tapti savo laiko savininku, dovanoti sau laisvę galėtų būti klaida. Nes lieka klausimas: o kaip paskui, po blaivios žinių šventės reikės su šia laisve susidoroti, vėl pasmerkti psichozės ritmui?
Ir dar yra pats svarbiausias - šviesos pažadas. Tikras, nesumeluotas, astronomiškai tikslus. Vasara jau šiandien žeria saulės šviesą, dosniai ir nemokamai. Reikia ją imti dabar, pirmosiomis birželio dienomis. Nes didysis vasaros paradoksas yra šis: absoliutaus šviesos triumfo dieną, birželio 21 - ąją, vos po trijų savaičių, prasidės lėtas, nenumaldomas tamsos revanšas. Todėl svarbiausioji vasaros spalva yra ši: nostalgija. Prisiminimas ir failai fotobanke apie laimingas akimirkas, gydantį juoką, pamirštų rūpesčių savaitgalius. Dabar turime pirmąjį. Liko dar dvylika. Išgelbėk, vasara, mus nuo šliaužiančios depresijos!
pj
