Bandau prisiminti, kiek visko pas mus įvyko vos per keletą metų. Pirmiausia, Lietuva sėkmingai susitvarkė su migrantų antplūdžiu ir neleido sugriauti mūsų socialinės sistemos. Tai nebuvo labai paprasta. Neslėpkime, teko išgyventi šiek tiek nerimo akimirkų, buvo įvesta nepaprastoji padėtis, tačiau viską įveikėme.
Mes išbuvome karantiną, neleidome sugriūti sveikatos sistemai, nors buvo ir mįslingai dingusių milijono vertės medikams skirtų apsaugos priemonių, ir nerimo, ar bus pakankamai lovų sunkiai sergantiems ligoniams. Viskas praėjo, susitvarkėme.
Vos sušvelnėjus karantinui ir turint vilties, kad gyvenimas vėl grįš į normalias vėžes, Rusija užpuolė Ukrainą. Tautiečiai staigiai sureagavo, siuntė daiktus, aukojo (ir tebeaukoja) pinigus, važiavo padėti į karo zoną, apgyvendino nuo karo baisybių bėgančiuosius savo namuose. Politikai taip pat ėmėsi drąsių, ekonomiškai nepatogių sprendimų vardan Ukrainos pergalės: užvėrė oro erdvę Rusijos lėktuvams, atsisakė šalies agresorės tiekiamų dujų, perdavė taip reikalingą ginkluotę.
Dairausi po tuos darbus ir pačiam sunku patikėti, kad per pustrečių metų pavyko tiek pajudinti, įveikti ir padaryti. Vien jau dėl to reikia padėkoti mūsų valstybės tarnautojams. Tiesą sakant, padarėme ir tai: priimta valstybės tarnybos reforma, kurios dėka valstybės tarnautojai galės gauti konkurencingą atlyginimą. Nežinios nebėra. Mes žinome ant kokių bėgių, kokį traukinį ir kuria kryptimi paleidome. Jis tikrai riedės.
Opozicija ir komentatoriai mus kaltina, kad išsigandome. Jei nuoširdžiai, tokie kaltinimai kelia juoką. Išsigandome ko? Per kelerius metus turėjome daug didesnių grėsmių, nelaimių ir galimų pavojų. Ir vis tiek įveikėme juos visus, todėl nėra reikalo bijoti ir nerimauti.
Tai kas nutiko, kad iškėlėme tokią siaubingą pirmalaikių rinkimų idėją? Manau, viskas įvyko kiek kitaip, nei įprasta Lietuvos padangėje. Iki šiol gyvenome po dangumi, kur po kiekvieno skandalo mieliau įrengtume giljotiną ir, atradę kaltąjį, tuojau nukirstume jam galvą. Kam gaišti laiką ir klausytis jo pasiaiškinimų?
Politikoje teiginys ,,errare humanum est“ (liet. klysti yra žmogiška) negalioja. Vien dėl to, kad esi politikas, jau turi turi žinoti, kad esi vertas giljotinos. O jeigu dar negali rišliai paaiškinti savo veiksmų, tai jau ir joks teismas nepadės. Tu kaltas, meluojantis, bevertis mėsos gabalas.
Ir štai po ta pačia politikos padange pasirodo žmogus, kuris jau pirmajame interviu pasako, kad už savo komandos veiksmus tikrai prisiims politinę atsakomybę. Ne slėpsis kažkam už nugaros, badys pirštais ir padės viešai žmogų linčiuoti, o prisiims atsakomybę, jeigu komanda padarys klaidą. Diena X atėjo. Netikėtai, nelauktai, bet vis tiek atėjo.
Krizė atėjo, bet tas žmogus, kuris deklaravo, jog, kaip lyderis, prisiims atsakomybę už komandos narius, staigia suvokia, kad nei pats jaučiasi esąs kaltas, nei jaučia kaltę dėl savo komandos. Ji, tiesą sakant, iki šiol dirbo puikiai: nieko nevogė, negrobstė ir darė viską, kad Lietuva galėtų sparčiai judėti pirmyn.
Judėti toliau jau tampa sudėtinga. Staiga ant kojų imi jausti švininius batus, jautiesi taip tarsi ant pečių uždėjo gyvsidabrio pripiltą kuprinę ir paprašė kuo skubiau bėgti toliau. Jei nesakysi ,,Ne", su visu tuo turtu teks eiti tarp dviejų išsirikiavusių eilių, kur nebus nei vieno palaikančio veido.
Vienoje eilėje bus žurnalistai, kurie visuomenei nušvies tavo nuovargį, klupinėjimą ir lauks pasiaiškinimų, kaip čia staiga taip sunkiai judame. Kitoje eilėje lauks opozicija. Jie ne tik mėgausis situacija, bet nepasikuklins ir, progai pasitaikius, vis trinktelės per nugarą ar kiš koją. Nesvarbu situacija, nesvarbu detalės. Tiesiog esi kaltas. Taškas.
Kaltas, nes konservatorius, valdantysis ar tiesiog nemažai įtakos turintis politikas. Reikia patiesti, paklupdyti ir padaryti viską, kad 2024 metų rudenį ne tai, kad nelaimėtum rinkimų, bet į juos net nesinorėtų kandidatuoti
Ir štai sprendimas: pasakome, kad mes neisime šiuo tuneliu, kur laimėtojų nėra. Žmogus, kuris yra pasirengęs prisiimti atsakomybę už savo komandą, niekaip nemato prasmės to daryti: juk viešai linčiuojami partijos nariai nėra padarę nieko blogo nei komandai, nei pačiam lyderiui.
Lyderis aiškiai pasako, kad nenori leisti ir neleis giljotinuoti žmonių dėl visuomenės, žurnalistų ar opozicijos ramybės. Prie to dar garsiai priduria, kad turi komandą, kuria pasitiki, gerbia ir džiaugiasi. Taip pat džiaugiasi ir tuo, kad komandos nariai viešai palaiko lyderį. Ar daug partijų galėtų tuo pasigirti?..
Tuomet lyderis kreipiasi į tuos, kurie jį palaikė iki šiol, su prašymu dar kartą išreikšti palaikymą jam ir visai komandai. Partija pritaria ir sutinka kartu siekti naujų rinkimų. Naujų rinkimų tam, kad galėtume kolektyviškai nusimesti tuos sunkius švininius batus, išmesti sunkią kuprinę ir su nauju įkvėpimu imtis tolesnių, Lietuvai tikrai labai svarbių darbų.
Sutinku, kad tai labai rizikingas žingsnis, galintis nulemti, kad pradėtus darbus tęs jau kiti. Kai kuriuos darbus pavyko pradėti tik po ilgų ginčų, daugybės posėdžių, bet pavyko. Tuo didžiuojuosi ir viską norėčiau tęsti toliau. Bet tuomet prisimenu, kad juk ne dėl pseudogarbės esu Seime. Noriu tikėti, kad visi atėjome čia ne dėl asmeninių ambicijų, o tam, kad Lietuva būtų dar geresnė, dar gražesnė mums ir tiems, kurie ateis po mūsų.
Deja, šiai akimirkai turime bėdą. Turime nusivylusią visuomenę, kuri, kas keista, labiau nusivylusi ne tuo, kas buvo daroma, ne čekiukais ir parašais, bet tuo kad lyderis atsisako atvesti ant ešafoto savo komandos narius. Mes pasakome, kad esame kartu, sakome, kad keičiame politinę kultūrą ir esame kartu iki galo, jeigu komanda savo pasiekimais bei darbais mūsų nenuvylė. Keista, kad visuomenei tai yra toks šokas.
Mūsų žingsnis yra puikus pademonstravimas, kas yra atsakomybė ir kaip tai dera su sąmoningumu. Noras veikti ir dirbti ramioje, sveikoje aplinkoje nėra komfortas. Greičiau tai pavadinčiau XXI amžiaus būtinybe, kuri leidžia susikaupti ir nuveikti dar didesnius darbus.
Politinės dramos gal ir patinka komentatoriams, apie jas mielai diskutuojama televizijos laidose, be jų gyventi ir šiaip neįdomu, bet geriausia jas palikti muilo operoms ir koncentruotis į tai, kad iš tikrųjų svarbu: saugią ir šviesią Lietuvos ateitį.