Seime dirbantys politikai pakankamai vieningai – už referendumą balsavus 111 parlamentarų, neišsigando antrą kartą žengti į tą pačią upę, kad būtų išspręsta dešimtmečius trunkanti problema, kuomet po pasaulį dėl pačių įvairiausių priežasčių migruojantys tautiečiai netenka gimimu įgytos Lietuvos pilietybės.
Taip, tebėra daug skepsio ir netikėjimo, kad ir šįkart, kaip ir prieš penkerius metus, gali nepavykti sėkmingai įveikti aukšto Konstitucijos keitimo slenksčio. Referendumo priešininkai iš dalies yra teisūs sakydami, kad po metų įvyksiantis balsavimas yra didelės rizikos zonoje dėl tos pačios per aukštos „taip“ balsų kartelės, taip pat dėl dramatiškai pasikeitusios geopolitinės padėties –tebesitęsiančio itin žiauraus Rusijos inicijuoto karo prieš Ukrainą bei dėl pastaruoju metu itin fragmentuotos šalies visuomenės požiūrio, kad daugybinės pilietybės klausimas nėra auktualiausia nūdienos problema.Teisūs jie ir sakydami, kad antrą kartą iš eilės nepavykus referendumui dėl pilietybės, trečios galimybės vargu ar sulauktumėme apskritai.
Ir vis dėlto, jie ir neteisūs. Konstitucinio Teismo sprendimai nepalieka mums jokios kitos galimybės –tik referendumu pakeisti Konstituciją bei atverti galimybę turėti dvigubą pilietybę po nepriklausomybės atkūrimo kitų šalių pilietybę įgijusiems Lietuvos piliečiams.
Skirtingai nei 2019 metais, kuomet dėl referendumo sėkmės daugiausia dirbo ne atsakingi politikai, Vyriausybė, o užsienio lietuvių bendruomenės, kurių atstovai važinėjo po Lietuvą ir agitavo žmones balsuoti, o valdantieji aktyvią kampaniją pradėjo organizuoti likus vos keliems mėnesiams iki referendumo, šįkart tokių klaidų daryti nebeturime teisės.
Tam, kad referendumas būtų sėkmingas reikia, kad už Konstitucijos 12 straipsnio keitimo formuluotę: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka“, balsuotų per 1,1 mln. Lietuvos piliečių. Tai yra iš tiesų labai daug, bet įmanoma.
Pavyzdžiui, Vyriausiausiosios rinkimų komisijos duomenimis, 2019-ųjų referendume dėl pilietybės išsaugojimo iš viso balsavo 1 291 947 (52,58 proc.) rinkėjų, o Konstitucijos pakeitimui pritarė 927 410 rinkėjų (71,78 proc. balsavusiųjų). O toks rezultatas pasiektas faktiškai nevykstant jokiai agitacijai už.
Tam, kad referendumas būtų sėkmingas po metų, visi dirbti turime pradėti jau dabar. Reikia ne tik reikšmingos valstybės finansinės paramos, maksimalaus institucijų ir savivaldybių prisidėjimo, Lietuvos diasporos organizacijų telkimo užsienyje gyvenančių lietuvių kuo aktyviau dalyvauti šiame referendume, bet ir šalies pilietinės visuomenės įsitraukimo bei pagaulios ir aiškios agitacijos ne tik užsienyje, bet ypač Lietuvoje. Ko gero visuomenės susitelkimas ties šiuo klausimu turėtų būti panašus į tą, koks buvo 2003 metais balsuojant dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje.
Kodėl sėkmingas referendumas dėl daugybinės pilietybės yra esmingai svarbus Lietuvai? Todėl, kad daugybinės pilietybės įteisinimas referendume sustiprintų ir Lietuvos saugumą ir atsparumą grėsmėms ateityje, o Lietuva sukurtų glaudų ryšį su tais darbingais, gabiais, patriotiškais Lietuvos Respublikos piliečiais, kurie išvyko iš Lietuvos po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d.
Taip pat dėl to, kad nepaisant mūsų skirtingumų esame viena tauta, nors ir išsibarsčiusi po visą pasaulį. Kiekvienas lietuvių kilmės asmuo turi prigimtinę teisę būti Lietuvos piliečiu ir naudotis visomis pilietybės teikiamomis galimybėmis. Tai, kas gauta gimus, negali būti atimta valdžios. Pastaroji, privalo sukurti sąlygas, kad globaliame pasaulyje pasirinkimus darantys lietuvių išeiviai galėtų išlaikyti tamprų, gyvą ryšį su Tėvyne, kad ir kur begyventų, kad ir ką beveiktų.