Jeigu jums pasirodys, kad laiškas bauginantis – ne, jis tiesiog apie baugius dalykus. Tokius baugius, kad sykį pamačius arba sužinojus, ar išgirdus, turbūt nebegalėsite gyventi taip, kaip ligi šiol.
Jei jūs ne Seimo narys, būtų gerai, kad šį laišką persiųstumėte savo išrinktam deputatui. Arba šiaip jam parašytumėt savais žodžiais.
Jei esate Seimo narys, čia yra priminimas apie kailių fermas, dėl kurių netrukus jums teks balsuoti Seime, kad jos būtų uždraustos Lietuvoje, kaip ir daugelyje civilizuotų šalių, kurios jau išlipo iš baisios praeities.
Turbūt girdėjote daug argumentų, minties nukreipimų, priekabių ir pastabų, kodėl kailių fermos yra tvarkoje. Esą tai ne baisiausia problema, nes yra ir skerdyklos, ir narvuose laikomos vištos, kurios negali visą gyvenimą išskleisti sparnų, ir prievarta tukinamos žąsys, ir maži paršeliai, užmušami kiaulių fermose trankant juos į sieną, nes taip greičiau ir paprasčiau. Jums sakė ir dar sakys, kad uždraudus Lietuvoje, kailių fermos vis tiek veiks Kinijoje ir kitose šalyse.
Į kiekvieną tų dalykų galėčiau atsakyti, bet jums jau atsakė, o aš taupau jūsų laiką ir jūsų dėmesį.
Be jokios abejonės, jums sakė, kad čia klausimas apie darbo vietas. Atsakau: kai sąjungininkai laimėjo Antrąjį pasaulinį karą 1945 metais, jie uždarė mirties stovyklas nepriklausomai nuo to, kad ten dirbo daug žmonių ir iš ten parsinešdavo algą kas mėnesį.
Dirbo prižiūrėtojais, ginkluotojais sargybiniais, dujų kamerų ir krematoriumų operatoriais, kiti iš nužudytų žmonių lupo auksinius dantis ir kirpo jų plaukus, rūšiavo jų akinius ir drabužius, o dar buvo medikai, kurie vykdė eksperimentus su kaliniais, skiepydavo jiems mirtinas ligas arba sukeldavo kankinančius odos uždegimus įvairiais chemikalais.
Visi tie žmonės, pasibaigus karui, neteko darbų ir turėjo susirasti kitą užsiėmimą. Dėl jų parlamentas nebalsavo: tada sprendimus dėl koncentracijos stovyklų ir žudymo fabrikų priiminėjo okupacinė administracija.
Kailių fermose Lietuvoje šiandien irgi dirba žmonės, kurie žvėrelius daužo, spardo, kankina neapsakomais būdais ir dusina industrinėse dujų kamerose (kančios nesvarbu, svarbiausia, kad nebūtų pažeistas kailis). Sužaloti gyvūnai kenčia narvuose, gyvi pūva ir praleidžia visą likusį iki nužudymo gyvenimą skausme.
Jokios darbo vietos, pajamos, kažkieno mokami į biudžetą mokesčiai negali pateisinti to, kad tai vis dar tebesitęsia Lietuvoje.
Tai, kad XXI amžiuje dėvėti kailių nėra reikalinga nei priimtina, yra savaime suprantama. Visiškai nesvarbu, kad tai ilgą laiką buvo priimtina, madinga ar tradicijos dalis. Žmonija (arba civilizuota jos dalis) atsisakė daugelio dalykų: luošių ar apsigimusių nelaimėlių rodymo pramogos tikslais mugėse, kitatikių deginimo ant laužo, viešų mirties bausmių pramogos tikslais, neregių grumtynių liaudies šventėse, kai jie turėdavo muštis dėl išmėtytų sausame purve monetų, šunų ar gaidžių peštynių, „liliputų cirko“ ir kitokio barbariškumo.
Tai, kad kažkas kažkada egzistavo, dar nereiškia, kad taip yra gerai ar priimtina šiandien.
Jūs turite galimybę pasirūpinti, kad jūsų darbas Seime ir jūsų turimi įgaliojimai padarys Lietuvą geresne vieta: mažiau kančios ir žiaurumo. Žingsnis po žingsnio.
Kai kada nors kas nors paklaus, kaip balsavote, kad Lietuvoje baigtųsi tas siaubas, kurį matėte trumpame vaizdo įraše, kuris kelia šiurpą ir pyktį visiems lietuviškiems interneto žiūrovams, taigi, kai jus paklaus jūsų vaikai ar anūkai, ar šiaip mylimi ar jums svarbūs žmonės – patikėkite, bus tik vienas geras atsakymas.
Jei manote (bet jūs ne naivūs ir nemanote), kad kas nors pamirš: ne, šio balsavimo rezultatus aš ir į mane panašūs išmoksime mintinai.
Ačiū, kad skaitėte, ir žinau, kad jūsų sprendimas bus teisingas.
