Paralelės su pasaka lengviau leidžia pamatyti, kad tie kritę, krentantys ar krisiantys ministrai yra tik atsitiktiniai personažai nusidėjėlių grandinėje. Pasakoje problema net nesprendžiama, o ar užteks tik kelių „aukų“ išspręsti šią politinę krizę? Kada ateis eilė kitiems – trečdaliui Seimo narių, kurie anksčiau dirbo savivaldybių tarybose, o kvitukų nebeturi?

Skaidrinimo akiraty – politikai iš skirtingų valdžios lygių, bet visus juos jungia sisteminė yda, kuri turi būti išspręsta ne pavienėmis bausmėmis, o įstatymų pakeitimais. Įstatymo pataisos jau paruoštos.

Lieka reputacijos ir moralės klausimai. Ar tikrai užtenka tik to, kad grąžini pinigus, kurių negali pateisinti kvitais? Ar nepanašu į tai, kai per 30 dienų gali grąžinti švarką ar suknelę į parduotuvę, nors prieš tai porą kartų jais apsivilkęs nuėjai į svečius? Tai, žinoma, geriau negu nieko, jau nekalbant apie tuos atvejus, kur piktnaudžiavimas akivaizdus, bet niekas nieko grąžinti net nesiruošia. Galiausiai, akivaizdu, kad ir tas pusšimtis Seimo narių liks pažeidžiami visą likusią kadenciją.

O ar turime arbitrą, kurio objektyvumu galima būtų pasitikėti šioje krizėje?

Iš Daukanto aikštės rūmų reakciją išgirdome tik tada, kai atsistatydino patarėjas. Kita vertus, ir ten yra klaustukai dėl to, kas padengė prezidento rinkiminės kampanijos skolas. Gal netrukus išlįs viešumon kaip kompartijos bilietas.

Todėl belieka vienas kelias – rinkėjų verdiktas. Todėl pasirašiau po išankstinių rinkimų nutarimu ir palaikysiu balsuodamas. Tik taip matau galimybę išlaikyti aukštesnę politinę kultūrą.

Ir dar. Rusiško konclagerio akivaizdoje darkart pasidžiaukime žodžio laisve, kurią turime. Tačiau nesutinku su dalimi politologų ir žurnalistų, kurie sako, kad pasiūlymas rengti išankstinius Seimo rinkimus yra dėl to, kad kažkas įsižeidė. Nukirstos galvos nėra pergalė. Ačiū, kad atnešėte veidrodį ir privertėte pamatyti, koks murzinas abrozdėlis. Bet linkiu dar ir reikalauti, kad jis būtų nupraustas.