Kaipgi tai nutiko, nagrinėjama leidyklos „Briedis“ pristatomoje Paryžiaus Sorbonos universiteto docentės, šiuolaikinės istorijos konferencijų lektorės emeritės, rusistikos, SSRS bei postkomunistinės Rusijos specialistės Françoise Thom knygoje „Putinas arba valdžios manija“.
1999 m. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas paskyrė premjeru Vladimirą Putiną. Nors šis KGB atsargos pulkininkas jau buvo tapęs Federalinės saugumo tarnybos (FST) vadovu, ir Rusijos, ir Vakarų visuomenės apie jį žinojo labai nedaug. Putinas buvo savotiškas „tamsusis arkliukas“, netrukus paskirtas karštančio Jelcino įpėdiniu ir 2000 m. išrinktas naujuoju prezidentu. Paskui sekė visa virtinė „perrinkimų“.
Naujasis Rusijos vadovas piliečių akyse stengėsi susikurti kieto vyruko ir šalies interesų gynėjo įvaizdį. Apie SSRS žlugimą pradėta kalbėti kaip apie geopolitinę katastrofą ir neregėtą istorinį pažeminimą, kartu tvirtinant autoritarinę valdžios vertikalę, vis labiau gniaužiant bet kokią opoziciją, skatinant revanšizmą Vakarų atžvilgiu. Galiausiai pereita prie vis didesnių teritorinių ambicijų.
Vakarai ilgai klydo dėl Putino ir sąmoningai ignoravo pavojaus signalus, siunčiamus nuo pat pirmųjų režimo gyvavimo dienų. Rusijos prezidentas kelis dešimtmečius vertintas kaip žmogus, kurio pagrindinis tikslas – praturtėti pačiam ir praturtinti sau lojalius asmenis, o ne atvirai agresyvios ir ekspansinės ambicijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Vakaruose ilgai manyta, kad šaukdamasis „prarastos didybės“, Putinas tiesiog blefuoja. Tačiau jam pinigai yra būtinas valdžios įrankis, kuriuo galima pirkti ginklus ir žmones.
Ir vidaus, ir užsienio politikoje Putino Rusija vystosi panašiai. Vos tik Kremliaus šeimininkas pajunta, kad jėgos persvara yra jo pusėje, išmanioji galia užleidžia vietą atviram terorui: nuodijami opozicijos atstovai, puolamos kaimyninės valstybės, Vakarams grasinama branduoliniu ginklu.
Istorikams dar teks ištirti putinizmo fenomeną. Bet aišku viena: tai yra absoliučios valdžios troškimo apsėstas nihilistinis režimas, kuris mėgaujasi kenkdamas be jokios racionalios priežasties. Putinizmas nesiremia jokia suprantama ideologija ir lengvai aukoja pačios Rusijos interesus. Ši Françoise Thom knyga yra svarbi, siekiant suprasti tikrąsias Kremliaus šeimininko veiksmų priežastis. Šiomis temomis Prancūzijoje išleista ne viena autorės knyga.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
2022 m. vasario 24 d. Putinas pradėjo savo „specialiąją operaciją“ prieš Ukrainą. Apie ją žinojo tik keletas artimiausiųjų. Vyriausybė apie prezidento sprendimą informuota nebuvo. Vasario 20 d., likus trims dienoms iki puolimo, Putino atstovas spaudai Peskovas pavadino informaciją, kad Rusijos pajėgos netrukus pradės invaziją į Ukrainą, isteriją keliančia provokacija:
„Leiskite jums priminti, kad per visą savo istoriją Rusija niekada nieko neužpuolė. Rusija, išgyvenusi tiek karų, yra Europos šalis, kuriai mažiausiai norisi kalbėti apie karą, ji net nenori tarti šio žodžio.“
Rusijos prezidentas tikėjo, kad Kyjivas bus užimtas per tris dienas. Vakarams beliks susitaikyti su tuo, kas įvyko, manė jis. Jie išreikš savo „susirūpinimą“, grąžys rankas, pritaikys keletą simbolinių sankcijų, tačiau netrukus reikalai grįš į senas vėžes, ir vėl bus bendradarbiaujama su Europoje visagale Rusija. Putinas pakliuvo į savo paties sukurtų mitų spąstus: neva ukrainiečiai gyvena saujelės Kyjivo „nacių“ priespaudoje ir, šalį užplūdus Rusijos armijai, gyventojai sukils, degdami noru grįžti į motiną Tėvynę.
Jo tikėjimas, kad ukrainiečiai nėra tauta, kad Ukraina yra nevykusi valstybė – failed state, buvo nepajudinamai tvirtas. Tarnybų siunčiami raportai tik patvirtino Putino įsitikinimus. Palaužti Ukrainą būsią lengva, o Vakarai, kuriems ši šalis jau seniai nusibodo, beveik nereaguos. Manydamas, kad Ukraina tėra dirbtinis Rusijos priešų kūrinys, Rusijos prezidentas nepastebėjo, kad valdant Porošenkai ir Zelenskiui Ukrainoje buvo sukurta tikra valstybė.
Putinas manė, jog visa Ukraina tokia, kokios yra separatistinės Donecko ir Luhansko respublikos, tapusios atgrasios visai likusiai šaliai, taip pat ir rusakalbiams jos gyventojams. Jis nenumatė, kad Rusijos invazija toli gražu nepaskatins atsiskirti Ukrainos rytinių ir pietų regionų, priešingai – sujungs šalį ir panaikins kadaise buvusią skirtį tarp daugiausia rusakalbių rytų regionų ir vakarinės Ukrainos dalies. Pagaliau, jis apsiriko dėl Zelenskio, kurį manė esant silpną klouną bei laikė Vakarams parsidavusia marionete.
Putinas įsivaizdavo, kad jo pavaldinių teikiami stulbinami raportai atspindi tikrąją Rusijos armijos kovinę galią. Tačiau jau trečios „specialiosios operacijos“ dienos pabaigoje tapo aišku, kad Rusijos armija nesiskiria tiek, kiek galėtum tikėtis, nuo buvusios Antrojo pasaulinio karo laikais, ir jos pagrindiniai privalumai tebėra tankai bei patrankų mėsa. Ukrainos armijos gebėjimas pasipriešinti buvo visiškai netikėtas. Kovo 5 d. Rusijos žiniasklaida pripažino, kad pirmasis „specialiosios operacijos“ etapas nepavyko.
Kita Rusijos prezidentui nemaloni staigmena buvo priimtų sankcijų mastas ir begalinis jas palaikančių šalių sąrašas. Putinas nenumatė, kad Europos širdyje kilęs karas galėtų sukelti stipresnę reakciją, nei jis įsivaizdavo. Metų metus jis tikėjo, kad turėdamas agentų Vakarų šalyse, branduolinį skydą ir „apokalipsės“ ginklų, gali sau leisti viską. Ilgai taip ir buvo.
Pakanka paskaityti Rusijos spaudą, kad suprastum Kremliaus vadovų nuotaikas, vyravusias prieš vasario 24 d. puolimą. 2021 m. gruodį „RIA Novosti“ buvo rašoma: „Nepaisydami savo apetito, atlantistai vengs atviro konflikto su Rusija: jie to nenori ir bijo. Net ir protingieji anglosaksų strategai supranta: Vakarai nėra pakankamai galingi, kad pajėgtų ilgai išlaikyti Ukrainą savo orbitoje, – Rusijos istorijos dėsniai (kaip ir geopolitikos dėsniai) galios visada.“ Arba, pavyzdžiui, Elenos Karajevos straipsnyje („RIA“, 2022 m. sausio 28 d.):
„(Europos) Sąjungos šalys jokiu būdu nenorėtų atsidurti tarp kūjo ir priekalo bei rizikuoti savo gerove dėl skambių neeuropiečių deklaruojamų šūkių, dėl jiems visiškai, be galo svetimos Ukrainos...“
Didžiausiai Kremliaus nuostabai, agresija prieš Ukrainą sukrėtė Europą ir atskleidė šantažo branduoliniu ginklu ribas, taip pat ir neigiamą jo poveikį, nes būtent šie grasinimai įtikino Vakarus paskelbti Rusijai neribotą ekonominį karą. Putinas nesuprato, kad valdininkai nuo 2014 m. sekė jam pasakas apie Rusijos gebėjimą pakeisti importuojamas prekes vietinėmis. Savo ministrų gyrimąsi jis priėmė už gryną pinigą. Praėjus vos kelioms dienoms po Vakarų įvestų sankcijų tapo aišku, kad Rusijai be importuojamų prekių išsiversti nepavyks. Šalis nebegalėjo pasinaudoti savo ilgai kauptomis santaupomis ir neteko dviejų trečdalių rezervų.
Niekas nesitikėjo, kad taip galėtų nutikti, tad ištiko šokas. Aplink Rusiją buvo suformuota siena, žymiai nepralaidesnė nei bet kuri kita, bandyta kurti per Šaltąjį karą. Kremliaus vadovai tikėjosi, kad jiems pavyks atsverti Vakarų taikomas plataus masto sankcijas vartojimo ir elektronikos prekių importu iš Kinijos. Tačiau, nors oficialiai Kinija ir nepalaikė sankcijų Rusijai, nuo metų pradžios iš Kinijos importuojamų prekių kiekis ėmė mažėti.
Jei 2022 m. sausį Kinijos eksporto į Rusiją vertė buvo apytikriai 7,4 mlrd. dolerių, vasarį ji siekė jau tik 5,3 mlrd. dolerių, kovą – 3,8 mlrd. ir 3,7 mlrd. dolerių balandžio pabaigoje. Balandį Rusija daugiau importavo iš Baltarusijos, nei iš Vokietijos. Automobilių pramonė žlugo. Rusijos vyriausybė liovėsi skelbti ekonominę šalies statistiką.
Tačiau Kremlių ištiko ir kita, nelyginti baisesnė katastrofa. Iš pradžių Vakarams labiausiai rūpėjo išvengti konflikto eskalacijos: Putinas jiems prigrasino dar neregėtomis pasekmėmis, jei Vakarai peržengs tik Putinui žinomą ribą. Sprendžiant iš NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo spaudos konferencijos, vykusios po NATO viršūnių susitikimo 2022 m. kovo 24 d., šantažas iš pradžių veikė:
„Privalome užtikrinti, kad konfliktas nevirstų atviru karu tarp NATO ir Rusijos.“
Dėl šios priežasties sąjungininkai nusprendė nesiųsti kariuomenės į Ukrainą... Tačiau balandžio mėnesį, kai buvo atskleistos Bučos skerdynės, prasidėjo naujas etapas. Vakarai suprato, jog absurdiškas argumentas, neva reikia „denacifikuoti“ Ukrainą, iš tiesų slepia Rusijos siekį pašalinti Ukrainos elitą ir sunaikinti jos tautą. Tai, kas buvo daroma Ukrainoje, Rusijos grasinimai branduoliniu ginklu, paskatino Vakarus skelbti Rusijai visišką ekonominį karą.
Vakarai įsidrąsino. Vokietijoje buvo iš pagrindų peržiūrėta Angelos Merkel vykdyta politika, grįsta viltimi, kad prekybiniai mainai galėtų suartinti Rusiją ir Europą. Buvęs Putino „draugas“ Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris viešai išreiškė atgailą dėl savo buvusių pažiūrų. Kancleris Scholzas paskelbė konkrečias priemones, kurių bus imtasi vėl apginkluojant Vokietiją: kariuomenei skirtas biudžetas bus ženkliai padidintas, įkurtas specialus fondas, skirtas pirkti ginklus, o dalis Vokietijos ginkluotųjų pajėgų ir ginklų bus siunčiami į Rytų Europą. Atrodo, Vokietija atsikratė gėdos ginkluotis. Europa ėmėsi ryžtingų priemonių, kad taptų nepriklausoma nuo Rusijos tiekiamo iškastinio kuro.
Net ir tradiciškai Rusijai palankios šalys, pavyzdžiui, Italija, netruko prisijungti prie Rusijai taikomų sankcijų. Mario Draghi‘o vadovaujama Italijos vyriausybė siuntė Ukrainai ginklus, taip pat ir sunkiuosius, reikalavo Rusijai dar griežtesnių sankcijų ir netgi spaudė Berlyną elgtis ryžtingiau. O NATO ne tik kad neiširo, bet ir įgavo naujų jėgų. Anksčiau savo neutralitetą branginusios šalys, pavyzdžiui, Švedija ir Suomija, nusprendė kuo greičiau prisijungti prie Šiaurės Atlanto aljanso.
Puldama Ukrainą Rusija tikėjosi įskelti žiežirbą, nuo kurios įsiliepsnos pasaulinė revoliucija. „Mūsų 2022 m. vasario 24 d. tapo „Z valanda“ – ženklu sukilti prieš modernų pasaulį. Be jokios abejonės, pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau“, – rašė politologas Vladimiras Možegovas. Tačiau tikrovė labai skyrėsi nuo Maskvoje puoselėjamų iliuzijų. Nors Kremlius ir gyrėsi turįs draugų visame pasaulyje, Rusija tapo atstumtąja net ir Jungtinių Tautų organizacijoje, kur didžioji dauguma šalių ragino Maskvą pasitraukti iš Ukrainos. Atvirai Putiną palaikė tik Baltarusija, Eritrėja, Sirija ir Šiaurės Korėja, o Kinija ir Indija susilaikė. Į 2005 m. Rusijoje vykusį pergalės prieš nacistinę Vokietiją šešiasdešimtųjų metinių minėjimą atvyko daugiau kaip 50 šalių vadovai, taip pat ir JAV bei Ukrainos prezidentai. Nuo to laiko, po kiekvieno Putino inicijuoto užsienio valstybės užpuolimo, svečių gretos retėjo. 2021 m. Putino paradą pagerbė tik Tadžikistano vadovas. 2022 m. gegužės 9 d. neatvyko niekas. Rusijos izoliacija tapo absoliuti.
Visas šias klaidas Putinas padarė dėl dviejų priežasčių. Kaip ir prieš jį valdžiusius rusų autokratus, Rusijos prezidentą supa „dvariškiai“, sakantys jam tai, ką jis nori girdėti ir bijantys pranešti blogas naujienas. Visi jo ministrai, visi jo šnipai Putinui rožinėmis spalvomis piešia tariamus savo vadovaujamų institucijų pasiekimus. Putino šnipai pasakoja, kad infiltravo užsienio šalių valdančiųjų gretas; ministrai aiškina, jog Rusija nuo šiol yra nepriklausoma ir gali pati viskuo apsirūpinti; kariškiai tvirtina, kad Rusijos armija – geriausia pasaulyje, tikras Visatos siaubas. Tačiau labiausiai Putiną izoliuoja jo KGB teorijų įskiepyta sužalota žmonijos vizija. Jis mano, kad žmones motyvuoja tik žemiški, materialūs interesai ir niekingos aistros.
Jis negalėjo nė įsivaizduoti, kad tiek jaunų ukrainiečių sutiks paaukoti gyvybes už Tėvynės laisvę, kad iš solidarumo su Ukraina Vakarų žmonės sutiks susiveržti diržus. Putinas bendravo tik su šrioderiais, berluskoniais, sarkoziais, fijonais ir manė, kad visa Europa yra tokia kaip jie – nuolanki ir parsiduodanti. Jis įsivaizdavo, kad galima kontroliuoti šalis papirkus pakankamą kiekį kiekvienos iš jų politinių veikėjų. Jis nepastebėjo, kad Vakaruose esama laisvos visuomenės nuomonės, ribojančios valdančiųjų veiksmus. Žlugus komunizmui, Rytai ir Vakarai ilgai buvo nerūpestingi ir amoralūs, todėl dabar Ukraina ir yra kankinama. Iš beviltiškos ukrainiečių drąsos, tikėkimės, gimsta kitokia Europa, suvokianti, kas ji yra ir ką gali prarasti.
Rusijos prezidentas nukentėjo ne tik dėl klusnių ir bailių pavaldinių skatinamo polinkio painioti savo norus su tikrove. Jis užsisklendė metų metais kurtuose alternatyviosios istorijos rūmuose. Putinas yra apsėstas troškimo iš naujo išgyventi istorinius įvykius ir juos pakeisti.
Iš prancūzų kalbos vertė Raimonda Baškytė.
