1992 m. gegužės 27 d. „Lietuvos aide“ didžiausios valdančiųjų partijos pirmininkas ir Parlamento vadovas Vytautas Landsbergis paskelbė apie valdžią nusitaikiusių perimti komunistų „šliaužiantį perversmą“.
Gegužės 19 d., tik jau po 31 metų, didžiausios valdančiųjų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis paskelbė būtinybę „perkrauti Lietuvos parlamentinę politinę sistemą, atnaujinti Lietuvos piliečių suteikiamą pasitikėjimo mandatą.“
Abiejų šių politinių krizių pasiūlyti sprendimai – pirmalaikiai rinkimai. Abejus šiuos pirmalaikius rinkimus siūlo skelbti pagrindinės valdančiųjų partijos – ir tai yra išskirtinė aplinkybė, nes pirmalaikių rinkimų šaukimo teise visada – be minėtų dviejų išimčių – naudojasi parlamentinė opozicija.
Nors siūlomų įvykių forma – ta pati, į akis krinta bent keturi reikšmingi turinio skirtumai.
Pirma, Sąjūdžio dauguma turėjo aiškų priešininką – buvusius komunistus. Vėliau sekę dešiniųjų sprendimai rėmėsi suprantama parlamentine logika. Dabartinių pirmalaikių rinkimų šauklių priešas yra kolektyvinis ir visuotinis, nes, anot G. Landsbergio, „šiandien visų be išimties Lietuvos politinės valdžios šakų atstovai“ turi iššūkių dėl aukščiausių skaidrumo ir atskaitomybės standartų.
Antra, 1992-aisiais naujai susibūrusios Centro, Liberalų, Tautos pažangos frakcijos apkarpė Sąjūdį ir valdantieji faktiškai neteko daugumos. Šiuo metu – nieko panašaus. Dar neskilo nei trijų partijų koalicija, nei pati konservatorių partija iš vidaus.
Trečia, sąjūdiečiams praradus daugumą Parlamente, aplink V. Landsbergį susibūrusios frakcijos paskelbė posėdžių boikotą. Romualdas Ozolas 1992 m. gegužės 9 d. įvertino: „Susiskaldymas parlamente dabar pasiekė tokį mastą, kad parlamentiniai sprendimai darosi sunkiai įmanomi.“ Susiskaldymu grėsusi dabartinės opozicijos rezistencija pernai birželį buvo normali, civilizuota, vertybinė parlamentinės kovos forma. Jų boikotas parlamentarizmui nepakenkė: atvirkščiai, papuošė demokratiją, nes pakvietė kai kuriuos užsispyrėlius susitramdyti, sėsti drauge ir pasikalbėti. Seime darbas toliau vyksta sklandžiai – net užsitraukus pirmalaikių rinkimų šešėliui ketvirtadienį priėmėme vieną iš TOP3 kadencijos reformų.
Ketvirtas motyvas – vertybinis. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo daugumą išblaškė KGB skandalai, ekonominė suirutė ir kt., todėl sąjūdiečiai turėjo realų pagrindą nerimauti dėl stiprėjančių kairiųjų. Šiandien Parlamento pagrindus sudrebino ne negandos pačiame Seime, o konstituciškai nuo Seimo atsieta savivalda. Suprasčiau, jeigu šio Seimo sudėtis keltų pavojų euroatlantinei integracijai arba grasintų demokratinių pagrindų išjudinimu. Nieko panašaus – dabartinis Seimas, išskyrus pavienius narius, palaiko ir stiprina Vakarų integracijos ir liberalios demokratijos kryptį.
Palyginęs su istoriniu ant V. Landsbergio pečių gulusiu išbandymu turiu konstatuoti, kad dabartinė konservatorių sukelta valdžios krizė yra didžiausia Lietuvos Parlamento diskreditavimo kampanija po nepriklausomybės atgavimo.
Pavienių Seimo reputacijos ir veiklos trikdytojų buvo visuose Seimuose ir visuomet jų bus. Vieni apsižodžiuoja, kiti įkliūva girti vairuojantys, treti supainioja interesus ir t. t. Šiuo metu ryškiausias Parlamento enfant terrible yra Remigijus Žemaitaitis, savo antisemitiniais pareiškimais užtraukęs gėdą visai Lietuvai. Kas kita, kai nešlovę Seimui meta didžiausios valdančiųjų partijos lyderis. Mes galime pasmerkti vieno politinio nenaudėlio akibrokštą – tai liberalų frakcijos vardu ir padarėme. Tačiau nei liberalai, nei parlamentarai asmeniškai, nei visas Seimas negali būti atsakingas už antrajame pagal dydį Lietuvos mieste savivaliaujantį ir toksiškai kitus veikiantį Visvaldo Matijošaičio rinkiminį komitetą.
Beje, šalies miestuose į vietos valdžią atėjo ir daugiau komitetų, kuriems atstovaujantys tarybų nariai dalijosi pernai bendrai savivaldybėse išmokėtomis 4,8 mln. eurų lėšomis išlaidoms už telefonus ir kurą. Už šiuos žmones, kuriuos pasirinko rinkėjai, parlamentinės partijos negali būti atsakingos nei juridiškai, nei morališkai,
Prisipažinsiu, kad man kaip penkių anūkų seneliui kartais pasitaiko, kad ką nors namie sumeistravus, jie įsiveržia ir įdėtą darbą sugriauna. Taip ir šiuo atveju: V. Landsbergis formavo valstybę ir jos institucijas, užmezgė tarptautinius santykius ir įtvirtino Lietuvos vardą užsienyje. Tuo metu Briuselyje „Politico“ redakcija kelia klausimą, ar dabartinė Lietuvos valdžios krizė nekelia pavojaus NATO Viršūnių susitikimui liepą. G. Landsbergis užsienio žurnalistams atsako, kad nekelia. Vis dėlto, man atrodo, kad pagal konservatorių lyderio liniją nūnai brandinami sprendimai yra beprecedenčiai ir galimai pranoksta apokaliptinius scenarijus, grėsusius 1992-aisiais.
V. Landsbergio vadovaujamas Parlamentas pirmalaikių rinkimų nutarimą paskelbė birželio 18 dieną. Žiūrint iš istorinės perspektyvos, tai buvo iki tol ir vėliau daugybę strategiškai įžvalgių ir nepranokstamų sprendimų priėmusio V. Landsbergio klaida, nes pirmalaikius rinkimus laimėjo tie, kurių Sąjūdis visomis įmanomomis priemonėmis vengė.
Jeigu ne pirmalaikiai rinkimai, pirmasis Parlamentas atstačius nepriklausomybę galėjo veikti iki 1995 m., ir antrosios respublikos istorija būtų susiklosčiusi kitokia (gal tokioje alternatyvioje istorijoje, pavyzdžiui, R. Žemaitaitis būtų pasilikęs Šilutėje su savo skaičiuotėmis, o V. Matijošaitis tik kimštų žuvies produktus?)
Savo pamąstymais kviečiu ilgamečius Parlamento partnerius konservatorius pasverti brandinamą sprendimą ir tikiuosi, kad šių metų birželio 18-ąją dabartinius įvykius atsiminime tik kaip slogų sapną.