Nes istorija visą laiką kartojasi.
2009 metais Britanijos parlamentas – inkšdamas, stenėdamas ir spardydamasis, prispaustas teismų – sutiko pagal Informacijos laisvės įstatymą viešinti redaguotus duomenis apie deputatų išlaidas. Visi galvojo, kad čia blogos naujienos parlamentui, bet jie dar nežinojo, kas tuoj įvyks.
Laikraštis „The Daily Telegraph“ nelaukė ir nusipirko už 110 tūkstančių svarų sterlingų vogtą išlaidų duomenų bazę – neredaguotą, išsamią ir su visomis šlykščiomis detalėmis.
Ir pradėjo ją tuojau pat publikuoti. Dieną po dienos.
Kaip sako anglai, nai nai nai, kas prasidėjo. Deputatai, keikdami dieną, kai gimė, kvadratinėmis akimis stebėjo, kaip jų gyvenimas plaukia rusiško laivo kryptimi. Išsiėmę dėl streso ir paleistų vidurių nedarbingumo pažymas, vemiantys iš baimės (ne perkeltine prasme – kai kurie deputatai kalbėjo, kad dėl mirtinos baimės jautėsi, lyg būtų kankinami) vos kvėpuodami laukė ryto ir pagriebę drebančiais pirštais naują laikraščio numerį ieškojo savo pavardės.
Nes viską žinojo, ką darė. Viską suprato. Tik galvojo, kad niekas netikrins.
Deputatai, pasirodo, į valdišką kasą kišo letenas iki alkūnių. Vasarnamių remontai ir antrų namų statyba už valdiškus, namų nuoma patiems iš savęs, nuomos kompensacija, kai gyveno tarnybiniuose namuose ir jokių išlaidų neturėjo, kompensacijos už valgymą Londone, kai parlamentas atostogavo ir jie Londone net nebuvo, baldai, sodų puošyba ir dekoratyviniai tvenkiniai bei įžūlumo simboliu tapęs plūduriuojantis privataus dvarelio prūde namelis antytėms. Ančių namuką irgi apmokėjo mokesčių mokėtojai.
Dabar net sunku įsivaizduoti, kokia epinė šūdo audra kilo šalyje. Laikraštis, žinoma, atsidūrė teisme – duomenys tai vogti. Parlamentarai pūtė lūpas ir grūmojo, kad tuoj mes jus, jūs, sensacingi žurnaliūgos, bandot pasikelti reitingus skandalo sąskaita.
Dar nieko neprimena?
Teismas pasakė, kad laikraštis buvo teisus: jo veiksmus diktavo ir pateisino visuomenės interesas.
Keturis parlamento narius nuteisė ir pasodino kaliūzėn. Daugeliui ta kandencija buvo paskutinė ir jie išėjo kitų karjerų ieškoti.
Dabar dar kelios citatos ir detalės.
Konservatorių deputatas, kuris pasakė nesuprantąs, apie ką čia išvis kalba. Nieko tokio nedarė. Žmonės, sakė jis, mums tiesiog pavydi. (Tam deputatui kandencija buvo paskutinė.)
Opozicijos atstovai ir valdančiosios daugumos žmonės sakė, kad laikraštis „neproporcingai skanauja“ skandalingus duomenis ir apskritai neatsakingai elgiasi, siūbuodamas valstybės laivą.
O dar kaip tik Londone artėjo NATO Viršūnių susitikimas… Atsiprašau, ne, kažką supainiojau. Čia ne Londone, čia pas mus.
Tai gerai, neproporcingai skanauja. Reikia proporcingai. Turėtų mūsų žurnalistai ne šiaip šaukti, o apie valstybę galvoti.
Lygiai tą patį kalbėjo tada Anglijoje. Tokiu pačiu tonu.
„O kaip jūs siūlote pataisyti reikalus?“ „Kritikuoti visi gudrūs, o tu sprendimą pasiūlyk.“
„Visi taip darė.“ Čia ne aš ėmiau, čia taip buvo priimta. Aš tik su visais taip elgiausi.
Anglijoje irgi kalbėjo, kad tiesiog tokia tvarka buvo. Aš nesuprantu tos buhalterijos, tų visų niuansų. Man per sudėtinga. Visai kaip Olegas Šurajevas, kai laimėjo Remigijaus Šimašiaus konkursą be konkurso ir už savivaldybės pinigus „pasakojo apie mero gerus darbus“. Jis irgi sakė nesigilinęs. Dabar jis – šventasis su pagalba Ukrainai, tai fu, kaip negražu prisiminti.
„Įstatymai netobuli“. Seniai laikas tobulinti įstatymus. O kol kiti jų nepatobulino, mes imame pagal netobulus. Taip kalbėjo deputatai.
Žiūrėkite, štai mūsų sopulingoji krikštamotė Liudvika Pociūnienė su savo patentuotu ašaringu tonu ir daugtaškiais, pasyvia agresija ir savigaila: „tai, kas nepavyko maršistams ir karbauskininkams“. Opapa. Taip, jūs kalti, nes mūsų nešvarius skalbinius velkate skalbti nejautriai ir negražiai, mes būtume susitvarkę per artimiausius penkiasdešimt metų, o dabar jūs čia taip nepatogiai ir ne laiku.
Žinote, kas dar buvo tada Anglijoje?
„Čia žurnalistai sensacijų ieško.“
„Kiek laikraštis uždirbo iš šio skandalo?“.
„Pigių skandalų vaikymasis.“
Žiūrėkit, aš čia turiu patarimą politikams, kurie yra duobėje ir nenustoja mojuoti kastuvu.
Jums neprivalo patikti žurnalistas Andrius Tapinas. Aš neturiu, ką atsakyti tiems, kas mano, kad jis yra oportunistas ir narcizas, puolantis tik tuos, kas negali apsiginti, spardantis gulinčius, skinantis tuos vaisius, kurie žemai kabo, ir su sunkiai slepiamu mesijo kompleksu. Ne, jis nesiruošia nei į Seimą, nei į prezidentus.
Nes, žinokite, reketininkas turguje ir lošiantis antpirščiais prie turgaus vartų nesiruošia į turgaus direktorius. Jam geriau yra pyškinti iš saugaus atstumo žioplus, aptingusius, naivius valdiško lovio klientus, juo labiau, kad jie patys prašosi – „mes tik elgėmės pagal galiojančią tvarką“ – ir slepia už nugaros pilnas saujas vogtų saldainių.
Šaudyti pririštus už kojos žvėrelius ir dėtis gelbėtoju yra žymiai saugiau, negu susidurti su tikra rizika.
Visa tai – tiesa. Tiesa yra ir tai, kad lygiai tokiais pačiais apsišikusių iki ausų politikų prasižengimais naudojasi ir tikri valstybės priešai, ne Mikės Pūkuotuko cituotojai.
Tiesa buvo ir tai, kad „The Daily Telegraph“ anuomet puikiai uždirbo iš viso deputatų išlaidų skandalo. Šimtas dešimt tūkstančių svarų, išleisti vogtiems duomenims, atsipirko. Ir niekas nemanė, kad jie rūpinosi šalies interesais: tiesiog jų rizikingas žaidimas sutapo su visuomenės interesais.
Čia jūs patys, tingūs, apsileidę, lovyje kriuksintys politikai, prasileidote į tuščius vartus, ir dabar iš jūsų padarys pavyzdį, ir nesvarbu, kad į jūsų vietą ateis tokie patys. Ir kuo greičiau nustosite makaluotis, tuo geriau jums.
Visada ateina tokie patys, tik jie bus ne tokie įžūlūs. Kol valdžia pigi, kol į Seimą gali patekti proverbinės baukutės, kol žmonės balsuoja už gelbėtojus, kurie savęs neišgelbėja ir kuriems gyvenimo tikslas yra dykas benzinas, dyzelinas ar dujos, tokius ir turėsime, kaip ir tas varguolis, kuris gaili normaliems langams ir yra pasmerktas darinėti pigius plastikinius rėmus, kurie sunkiai užsidaro.
Žurnalistų, net ir pačių nepatraukliausių, funkcija yra atskleidinėti dalykus, kuriuos kiti nori slėpti. Jie iš to ir gyvena, kaip tokie gerybiniai parazitai. Tokia sistema ir, Dievas mato, ji yra geresnė, negu tai, kaip dabar gyvena Rusija, kur deputatai nebijo žurnalistų.
Ir taip, nepaisant nieko, toks yra kelias į sunkų tobulėjimą. Niekas nesakė, kad bus gražu ar lengva.
