Visų pirma, pagarba Andriui Tapinui ir visiems jo pagalbininkams už šį savivaldybių tarybų narių finansų skaidrinimo projektą. Pagarba už tai, kad netingi. Nes vienas svarbiausių šios istorijos atskleistų aspektų yra apgailėtina žurnalistikos padėtis Lietuvos regionuose.
Kodėl apie galimai klastojamas išmokų ataskaitas, maksimaliai išnaudojamas sumas, dešimtis naudojamų banko kortelių ir iš savivaldybės lėšų turbūt giminaičiams perkamas planšetes sužinome tik dabar? Todėl, kad vadinamoji ketvirtoji valdžia iki šiol nebuvo sugalvojusi jų patikrinti.
Turiu pripažinti, kad ir pats iki šiol net gerai nežinojau, kokia yra savivaldybės tarybos narių darbo apmokėjimo tvarka. Kažkada pasidomėjau, kad jiems yra kompensuojama už darbui skirtą laiką, o pasirodo, politikai gauna ir papildomų pinigų, kuriuos turėtų skirti su tarybos nario veikla susijusioms išlaidoms apmokėti.
Kam skiria iš tikrųjų – pamatėme ir dar pamatysime. O iš A. Tapino iniciatyvos galime pasimokyti, kaip pastebėti įtarimą keliančius dalykus ir užduoti tikslius klausimus. Dar galima atsiprašyti už tai, kad visuomenė apie tai nebuvo informuota anksčiau.
Pasimokyti ir atsiprašyti šitoje istorijoje derėtų ir dideliam skaičiui politikų. Žinoma, pradedant tais, kurie dirbo ar tebedirba savivaldybių tarybose ir sėmė pilnomis rieškučiomis tuos eurus. Įsivaizduoju – oi, kaip nemalonu būti pagautiems su tokiais gėdingais prasižengimais.
Kita vertus, turbūt šiek tiek nuramina tai, kad visi taip darė... Aha, kaip Tarybų Lietuvoje. Laimei, pats tiesiogiai su tuo jau nesusidūriau (gimiau laisvoje šalyje), bet vyresni žmonės puikiai prisimena ir papasakoja – tada vogti iš valstybės buvo net sveikintina. Taip kovojai su režimu.
Pamenu, vienas vyresnis kolega pasakojo, kaip juokinga būdavo stebėti po darbo iš televizorių gamyklos einančius darbininkus. Visi pasiėmę po maišelį, privogtą metalo, bet apsimeta, kad jame tik tuščia pietų dėžutė. Ir žingsniuoja svyruodami, bando išlaikyti pusiausvyrą prie sargo būdelės.
Tačiau laikai pasikeitė. Jei „komunizmo statybų“ sabotažas išties buvo sveikintinas, tai dabar vogti iš valstybės reiškia vogti iš savęs pačių: iš matematikos nemokančių mokinių, tinkamo dėmesio nesulaukiančių ligonių, žvyrkeliais pėdinančių močiučių.
Tikriausiai nemaža dalis politikų net ir po šio skaidrinimo skandalo nesupras, apie ką aš čia. Per daug laiko pragyventa su sovietine mąstysena. Tačiau daug jų jau ir anksčiau laikėsi aukštų etikos standartų. Galbūt ne nuo pačios karjeros pradžios, bet bent jau pastaruoju metu, kai Vakarų įtaka šalies viešajame gyvenime įsitvirtina vis labiau ir labiau.
Manau, kad dabartinėje situacijoje tokiems politikams protingiausia būtų atsiprašyti, galbūt grąžinti kažkokią dalį nepagrįstai gautų pinigų, o tada dirbti toliau.
Keistai skamba kalbos apie išankstinius Seimo rinkimus, Vyriausybės perkrovimus. Tarkim, ta pati švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė – jei ir „įsisavino“ kažkada 14 tūkst. eurų, tai dar prieš darbą Vyriausybėje. Kodėl atsakomybę už tai, ko nežinojo, turėtų prisiimti premjerė?
Sparnuotus pasisakymus mėgstantis prezidentas Gitanas Nausėda kažkada visiškai nesusijusia tema pasakė: „Žinote, tai jau nebe politika. Tai žodis, kuris taip pat prasideda raide „p“ ir baigiasi raide „a“, tiktai ilgesnis“.
Kas tiksliai turėta omenyje – taip ir nesužinojome, bet vienas variantų buvo „pakazūcha“. Šis sovietmetį menantis žargonizmas irgi vis dar niekaip nepradingta iš mūsų viešojo gyvenimo. Kartais atrodo, kad jo tik daugėja.
Tačiau labai norėtųsi, kad tų pastangų pasirodyti geresniam, nei esi, mažėtų. Juolab, kad per šį skandalą ne viena galva liko be karūnos, atsiskleidė gan žemas elitu norinčių pasirodyti asmenų lygis.
